27-erių lengvaatletė kelialapį į olimpines žaidynes užsitikrino paskutinioji iš visų 50-ies Lietuvos rinktinės narių, o užtikrintai jaustis ji negalėjo iki pat reitingų sistemos uždarymo.
„Mano atveju labai didelis skirtumas tarp pirmų olimpinių žaidynių, kur sudalyvavau, ir dabar. Tada turėjau normatyvą, buvau atsirinkusi likus dviem metams iki olimpinių žaidynių. Šiemet kiek kitokios taisyklės, turime tik 12 mėnesių atsirinkti ir patekau pagal reitingą.
Paskutinės varžybos pakeitė mano reitingą stipriai, toks ir buvo mano tikslas. Paskutinių važybų dėka, kurios vyko Palangoje, tikrąja ta žodžio prasme – išsikovojau kelialapį“, – pasakojo sportininkė.
Šalies trišuolio rekordininkė pasakojo, kad startuojant Lietuvos čempionate ją slėgė nemaža našta, tačiau tą spaudimą pavyko įveikti.
„Mes labai sąmoningai supratom, kad, grubiai sakant, šitas čempionatas nulems, ar aš važiuosiu į žaidynes, ar ne. Eini dalyvauti varžybose su šitu supratimu, bet tuo pačiu reikia mokėti nuimti tą nereikalingą svorį nuo pečių ir pirmiausia galvoti apie patį šuolį ir apie dalyvavimą.
Olimpinės ir visa kita – tai, kas vyks po to. O jeigu čia nepadarysi savo darbo gerai, tai nereikia net ir galvoti apie olimpines. Reikėjo susidėlioti psichologiškai šitą momentą“, – kalbėjo ji.
Dabar D. Zagainova jau turi bilietus į Paryžių ir lieja prakaitą paskutinėse treniruotėse prieš startą svarbiausiame sporto renginyje.
Bendraudama su naujienų portalu tv3.lt trišuolininkė papasakojo, kaip pasikeitė jos savijauta nuo 2020 m. Tokijo olimpinių žaidynių, kokius tikslus sau kelia ir kaip vertina lietuvių šansus Paryžiuje.
Plačiau – interviu su D. Zagainova.
Perlipo visus sunkumus
Kaip jaučiatės, kai iki olimpinių žaidynių starto lieka tiek nedaug?
Lieka dvi su puse savaitės. Trišuolis prasideda rugpjūčio 2 d., tai dabar dėmesys į pasiruošimą, į kitas treniruotes. Treniruojamės kiekvieną dieną, tai dabar labai toli negalvoju apie žaidynes, galvoju, kaip atlikti gerai savo darbą, nes kiekviena treniruotė yra svarbi.
Be abejo, labai svarbu išlikti sveikai ir ramiai. Nemažai sportininkų, užsieniečių, kolegų susiduria su traumomis, nes, manau, dėl padidinto streso ir persispaudžia, praranda tą ryšį su kūnu ir nebejaučia, kada reikia sustoti ir nebejaučia tos ribos ir taip dar labiau sau pakenkia.
Kaip galėtumėte apibūdinti kelią iki šių olimpinių žaidynių?
Sakiau, kad iki Tokijaus buvo labai sunkus kelias. Sunkus jis buvo tuo, kad 2020 m. kovido laikotarpiu susirgo mano treneris, su kuriuo tuo metu aš dirbau ir daugiausiai laiko praleidau. Tai turėjo labai didelę įtaką ne tik mano pasiruošimui, bet ir psichologinei būsenai.
Dabar aš visai kitaip žiūriu į situaciją ir matau, kad netgi neturėjau laiko tuo metu išgyventi tos situacijos realiai, buvo labai stiprus smūgis ir praradimas. Dėl olimpinių žaidynių neleidau sau atsipalaiduoti visiškai ir šiek tiek gal netgi apgaudinėjau save.
Pasibaigus žaidynėms, po 2021 m., realiai iki galo viską suvokiau, priėmiau ir turėjau labai daug pokyčių. Išvažiavau gyventi į užsienį, į Portugaliją, pradėjau dirbti su kitu treneriu. Po metų grįžau į Lietuvą ir paskutinius dvejus metus tęsiau darbą čia, išvažiuodama tik į stovyklas su olandų komanda ir savo trenere dabartine Tatjana Krasauskiene.
Kelias buvo sunkus, nes labai daug pokyčių – sistemos, kelionės, daug nežinomumo su finansais. Grįžau iš Portugalijos dėl to, kad nutraukė mums finansavimą ir pasikeitė visa finansinė situacija. Grįžau į Lietuvą ir čia tas pasiruošimas, likus dvejiems metams iki olimpinių žaidynių, vėl pasikeitė.
Aš labai džiaugiuos, kad išlikau rami, labai pasitikėjau tuo darbu, kurį darau, pasitikėjau žmonėmis, su kuriais dirbu. Darbas buvo juodas padarytas.
Šiais metais ta atranka į olimpines žaidynes, kokiu būdu aš atsirinkau ir kaip visa tai vyko, tai yra tiesiog fantastika, kosmosas, labai gražus įamžinimas mano visų pastangų ir darbo, visų ašarų išlietų ir prakaito, nežinomybės ir visų sunkių momentų.
Labai buvo daug ir nesėkmių, bet džiaugiuosi, kad tikėjau iki galo savimi ir savo darbu, tuo, ką darau.
Tai bus jau antrosios olimpinės žaidynės jums. Kaip prisimenate Tokijo olimpines žaidynes? Kokių pamokų išmokote jose?
Į jas vykau žinodama, kad viską padariau, ką galėjau, bet žinojau, kad būnant šiose varžybose to gali neužtekti. Žinant visas aplinkybes, kurios buvo aplink mane tais metais, mes išspaudėm, ką galėjom, bet aš jaučiausi labai emociškai ir psichologiškai pavargusi.
Atsimenu, kad pasibaigus varžyboms pagalvojau, kad „Ačiū Dievui, pagaliau viskas pasibaigė“, nes tai buvo labai sunkūs metai.
Buvau sau pažadėjusi, kad tą patirtį norėsiu turėti kitokią. Ne kiek apie pačias olimpines žaidynes, bet kaip aš jausiuosi jose, su kokiu nusistatymu ir savijauta važiuosiu.
Po Tokijaus, kadangi tai buvo pirmos olimpinės žaidynės, man atrodė tai kažkas tokio, viso gyvenimo esmė (šypsosi). Nuvažiavus ten supratau, kad taip, tai yra svarbu, tai turbūt yra kiekvieno profesionalaus sportininko svajonė, atstovauti savo šaliai olimpinėse žaidynėse, bet tai nėra gyvenimo pradžia ar pabaiga. Tai tiesiog yra labai svarbi gyvenimo dalis, mano atveju, sportas, tai, ką aš labai myliu, bet ten gyvenimas nesibaigia.
Kaip tau besisektų olimpinėse žaidynėse, yra daug daugiau už jų. Tai yra ta pamoka, kurią aš išsinešiau iš pirmųjų olimpinių ir manau, kad tas man labai padėjo ir pakeitė mano supratimą. Į antras olimpines žaidynes aš važiuoju šiek tiek su kita mąstysena, bet sveika mąstysena, ta pačia meile, atsidavimu, aistra.
Kas yra jūsų didžiausias palaikymas?
Mano didžiausias palaikymas yra mano šeima, mano artimi žmonės, artimiausi draugai ir, be abejo, mano treneriai – žmonės, su kuriais aš dirbu. Viena iš jų yra Inga Stasiulionytė, kuri yra mano koučerė, su ja aš dirbu nuo 2018 m. Ji matė mano visą kelionę geriau nei bet kas, iš vidaus su visomis detalėmis. Aš jai būsiu amžinai dėkinga, nes tai yra žmogus, kuris sudėjo man labai gerą pagrindą ir leido pamatyti man gražiausias sporto puses ir savybes.
Žmonės, kurie, kaip bebūtų, kaip kas besusiklostytų, kokį rezultatą parodytum, kokia tau diena būtų, visada yra čia ir palaikys. Vienas man svarbiausių dalykų yra, kad ir kokiam pasaulio krašte aš bebūčiau, ką aš beveikčiau, kaip aš pasirodyčiau, yra mano mamos žodžiai žinutėje „Mes laukiam tavęs grįžtančios namo“. Tai yra vienas svarbiausių dalykų, kuriuos aš girdžiu.
Trišuolio situacija Lietuvoje – geresnė nei bet kada anksčiau
Kaip apskritai prasidėjo jūsų kelias sporte ir kaip pasirinkote būtent trišuolį?
Nuo 4 iki 9 metų užsiėmiau sportine gimnastika, bet jau tada matėsi, kad būsiu aukšta ir tame sporte mano tėvams labai nepatiko, kad nėra aiškumo ir aiškaus vertinimo. Tada tėvai mane įrašė į lengvosios atletikos būrelį ir taip pradėjau treniruotis.
Man visa tai labai patiko, bet tik būnant apie 16 metų pasibandžiau pirmą kartą trišuolį ir man prilipo. Man gerai sekėsi, bet rungtis buvo techniškai sunki. Kvotoje į pasaulio čempionatą arba olimpines žaidynes yra tik 32 žmonės, tai čia yra labai mažai.
Kaip ir minėjau, rungtis yra labai sunki, bet tuo pačiu labai graži, elegantiška. Trišuolis yra ta rungtis, kuri reikalauja labai stipraus pasiruošimo ir techninio, ir fizinio, bet yra pats grožis, kai sportininkas moka perduoti tą lengvumo, elegancijos įspūdį žiūrovui.
Kaip galėtumėte apibūdinti, koks buvo jūsų didžiausias pakilimas ir didžiausias nuopuolis sporte?
Didžiausias pakilimas buvo 2019 m. Tai buvo metai, kai tapau Europos U23 čempione, kai įvykdžiau olimpinį normatyvą, normatyvą į pasaulio čempionatą ir tuo pačiu pagerinau Lietuvos rekordą atvirų patalpų.
Didžiausias nuopuolis tikriausiai buvo po olimpinių žaidynių Tokijuje, nes mano pasirodymas nebuvo toks, kuriam tuo metu buvau pasiruošusi. Tuo pačiu psichologinė būklė buvo labai sunki, pakeistas trenerių štabas metai iki olimpinių žaidynių.
Daug kas pasikeitė. Mano rungtis yra techninė ir tam tas žmogus (treneris) turėjo labai didelę įtaką. Viskas susidėjo ir rezultatas nebuvo toks, su kuriuo norėtum debiutuoti olimpinėse žaidynėse.
Tada sau leidau pailsėti daugiau nei įprastai, kad susidėliočiau mintis, apsvarstyčiau, ką noriu toliau daryti. Po poilsio aš suvokiau, kad taip, yra labai sunku, bet aš dar ne viską padariau, aš turiu jėgų, aš turiu meilės sportu, rasiu išeitį ir ruošiuos toliau. Manau, kad galiu dar daug ką parodyti.
Prieš Europos čempionatą džiaugėtės, kad važiuojate trys trišuolininkės, dabar į olimpines žaidynes vyksite dviese. Kaip galėtumėte vertinti trišuolio situaciją Lietuvoje?
Tokijuje buvau pirma trišuolininkė per visą istoriją atsirinkusi į olimpines žaidynes, tai tas faktas, kad Europos čempionate buvome trys, o olimpinėse būsime dvi, yra fantastika. Manau, kad situacija su trišuoliu Lietuvoje yra geresnė nei bet kada. Konkurencija yra stipri ir tai rodo, kad lygis yra aukštas.
Kokius tikslus sau keliate olimpinėse žaidynėse?
Tikslas visada yra realizuoti įdėtą darbą, savo potencialą, tai, ką tu gali. Pirmas tikslas būtų praeiti kvalifikaciją. Mūsų atveju iš 32 sportininkių patekti į TOP 12, kas yra labai stipru. Bet kuriuo atveju – kuo aukštesnė pozicija ir, be abejo, pasimėgauti. Pajausti tą gerą patirtį olimpinėse, pasimėgauti ir priimti tai, kaip atpildą už visas įdėtas pastangas, už visą įdėtą darbą.
Kiek prognozuojate medalių Lietuvai?
Manau, kad turėsime daugiau nei Tokijuje. Manau, kad važiuoja pakankamai stipri komanda ir ne tik kalbant apie lengvaatlečius, bet ir kitas sporto šakas. Turime tokią nesilpną komandą ir manau, kad medalių bus daugiau. Padės ir tai, kad esame Europoje. Aklimatizacija per praeitas olimpines žaidynes tikrai galėjo pakišti koją. Manau, kad šiemet bus geriau.
Primename, kad Paryžiaus olimpinės žaidynės vyks liepos 26 d. – rugpjūčio 11 d. TV3 žiniasklaidos grupė – oficiali žaidynių transliuotoja.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
