Nieko netikėto nėra tame, kad į rinkimams šluojamą politikos areną išmetamos iš karto net dvi pirštinės. Viena nuo apgrubusios Žemaičių partijos rankos, o kita - priklausanti rafinuotai šou verslo žmonių grupei, pripratusiai prieš TV kameras dalyti simbolinius svogūnus politiniams nevykėliams. Valdžios apsvaigintiems šiandieninės Lietuvos galios monopolistams tai yra rimtas signalas.
Tiesa, ta žinia ne tą patį reiškia politinėse varžybose dalyvaujantiems artistams. Jau senai aišku, kad valdžios vežimas valdomas taip, kad vieną vadžių virvę laiko politinė valdžia, o kitą - biurokratinė - ekspertinė grupuotė. Vieni, kaip Gediminas Kirkilas ir kiti pokomunistinės valdžios veteranai, turi jausti artėjančius liūdnus metus, o kiti - rečiau viešumoje pasirodantys pilkieji valstybininkai - tiesiog įžvalgiai rengia atsarginius variantus. Jie yra per daug protingi, kad rodytųsi paprastai liaudžiai, eitų į rinkimus ir atskleistų tikrąsias savo pažiūras bei vertybes. Sutikime, pirmiesiems – tai bloga žinia, o štai antrieji turi be galo daug galimybių užsitarnauti nepakeičiamų tarnų vertę bet kokiems ateinantiems šeimininkams.
Pirmiausia imkimės Žemaičių partijos, kurią nuo Vilniaus pusės pasitiko pašaipų aidas. Jei žemaičiams užteks kantrybės, šis aidas ir pažeminimų srautai pakraus partijos baterijas. Juk aišku, kad ne tik etninis motyvas tapo viena iš šios regioninės jėgos atsiradimo paskata, o pirmiausiai arogantiška centralistinė - biurokratinė Lietuvos politinė sistema ir blogiausias jos savybes išryškinanti valdininkų elgsena. Anksčiau ar vėliau ne Vilniaus lietuviai ir žemaičiai turėjo treptelti koja, nebepasitenkindami prasta demagogija apie regioninės politikos ateities ir savivaldos plėtojimo rojų.
Kokia bus viso to judesio kaina, mes negalime žinoti. Ne itin patrauklių veidų šmėžavimas Žemaičių partijos avangarde gali leisti įtarti juos tapsiančius paksininkų rezervu būsimame Seime, lygiai kaip darbiečiai sąmoningai ar nesąmoningai pasidarė socdemų rezervu kadenciją baigiančiame Seime. Tačiau taip gali ir neatsitikti, tiems patiems paksininkams susirungus su Žemaičių partija dėl rinkėjų balsų Žemaitijoje ir toliau nuo jos. Viena yra aišku, brangiausiai už tai mokės tie, kuriems ši politinė naujiena pasirodys tik linksmos pašaipos vertas reiškinys.
Dar rimtesnis veiksmas nužengė tiesiog iš televizoriaus. Prisikėlimo net ironizuoti neįmanoma. Arūno Valinsko ir kitų judesys – tai jau ne primityvus viešųjų ryšių triukas, ne tas pats, kas buvo pavieniai ankstesni Remigijaus Vilkaičio ar Vytauto Šerėno pasirodymai prezidento rinkimuose. Pirmiausiai atsiminkime, kad tiek V.Šerėnas, tiek A.Valinskas, tiek kiti linksmųjų žinių kūrėjai yra neabejotinai labai raštingi ir intelektualūs žmonės. Jų laidos atskleidė ne tik analitines įžvalgas, labai didelį informuotumą ir interpretacinę galią (asilas humoro jausmo neturi - suskaičiuokime, kiek tokių yra mūsų valdžioje). Kas bent kiek nutuokia, ką reiškia kasdien eiti į TV eterį su nauja politinių įvykių humoristinės apžvalgos laida, turi suprasti, kokio intelektinio intensyvumo reikia kūrėjams. Todėl neabejokime, kad patirtis, kuria prieš rinkimus didžiuojasi mūsų liūdnai tradicinių partijų ir jau senstelėjusių populistų lyderiai, nėra nepasiekiama viršūnė šou verslo asams.
Neabejotinai prasideda labai svarbūs politinės arenos pokyčiai. Televizinės reklamos ir rodymosi manijos apimti, svogūnų ceremonijose ir kitokiose menko skonio linksmybėse bet kokia kaina pasimaivyti ištroškę politikai patys tapo šou veiksmo aptarnaujančiais personažais, pigiais pajacais, visiškai priklausomais nuo režisierių įgeidžių. Ar be talentingo R.Vilkaičio vaidmens Agurkicho epopėjoje šis dabartinės nuosmukio politikos antiherojus būtų apskritai ką nors reiškęs? Tad politinis elitas turėjo laiko suprasti, kad už viską - ne tik už finansinę paramą, bet ir už savas silpnybes - reikia mokėti. Matyt, permokėta buvo tik savamokslių viešųjų ryšių specialistų kontoroms.
Net jei šios pastabos pasirodytų tradiciškai ironiškomis, jos tokios nėra. Mūsų kultūrinė sąmonė, deja, yra ironiška, todėl politinis veiksmas, turintis tos ironijos elementų, yra labai paveikus. Antra, nemanau, kad Žemaičių ar Prisikėlimo judesiai būtinai reiškia pavojų Lietuvai. Greičiau - tik dabartiniam valdžios ir pranašumo apsvaigintam politiniam elitui. Besmegenių dainininkų yra buvę visose valdžios partijose, populiariais giedoriais viliojusių savo rinkėjus. A.Valinsko, V.Šerėno, Algio Ramanausko-Greitai, ir gal mažiau matomų, talentingų TV šou laidų scenaristų potencialas tikrai yra didelis. Neabejokime jų politinėmis nuojautomis, erudicija, improvizavimo galia bei žiniomis, kaip įtikinti žiūrovą-rinkėją.
Viskas priklausys nuo to, ar rimtai šie žmonės nutarė eiti iš šou verslo į politiką. Jie turės pasirinkti viena arba kita. Jei jų vaidinamų TV personažų kaukės bus per daug priaugusios prie tikrųjų veidų, tada nebus didelio skirtumo tarp to, ką šiandien daro G.Kirkilas, V.Uspaskichas ar kuris kitas politikos komikas. Tada vieną netikrą daiktą pakeis kitas netikras daiktas. R.Reaganui ir net A.Schwarzeneggeriui pasisekė su tais artistų kompleksais susidoroti. Kaip bus su mūsiškiais TV žvaigždėmis, pažiūrėsime. Tragedija gresia tik tuo atveju, jei jie pabandys nueiti liūdnai patikrintu klystkeliu - daryti iš politikos šou tada, kai visi pasiilgome tikrojo politikavimo mūsų visų labui.
