Propagandinis karas prieš Ukrainą lydi neoficialų, bet labai nesunkiai atpažįstamą Rusijos vykdomą vadinamųjų separatistinių jėgų palaikymą Ukrainos rytuose. Nors pagrindinės šio karo konstrukcijos lieka gana stabilios, pokyčiai realiame karo fronte gali priversti Maskvą keisti ir propagandinio puolimo taktiką. Kaip pagrindines nekintamas konstrukcijas galima išskirti tikslinius bandymus bauginti Rusijos gyventojus ir žmones Ukrainos rytuose „ukrainietišku nacionalizmu“, kaltinti Ukrainos kariuomenę nusikaltimais ir pan. Tačiau šiandien Rusijos propagandos aparatas susiduria ir su kita problema – jam reikia paaiškinti, kodėl, nepaisydama visų jo akcentuojamų neva vykstančių „siaubingų įvykių Ukrainoje“, Maskva nesiima atvirų veiksmų, panašių į tuos, kurie buvo vykdomi 2008 metais kare su Gruzija (tada prieš šią valstybę taip pat buvo naudojamos panašios propagandinės priemonės). Čia oficialiam propagandiniam diskursui kenkia ir pačių vadinamųjų kovotojų dejonės, kuriose vis dažniau ima skambėti vienas ir tas pats priekaištas: „Maskva mus apgavo, Maskva mus paliko.“
Rusijos propagandos mašinai tenka bandyti suvaldyti ir savo rankomis sukurtą pabaisą, t. y. radikalią viešąją nuomonę, kuri pastaruoju metu dominuoja informacinėje Rusijos erdvėje. Tenka konstatuoti, kad dalis visuomenės Rusijoje yra pasirengusi realiam karui su Ukraina, o gal net trokšta to karo kaip įrodymo, jog valstybė susigrąžino didžiosios valstybės statusą ir yra pajėgi pradėti ir laimėti globalius konfliktus. Viešosios nuomonės apklausos duomenimis, už Rusijos kariuomenės pajėgų panaudojimą Ukrainoje vienaip ar kitaip pasisakytų apie 40 proc. Rusijos gyventojų. Beje, nėra abejonių, kad atvira agresija prieš Ukrainą taptų tikru globaliu konfliktu, kuriame galbūt ir nebūtų tiesiogiai naudojamos trečiųjų šalių karinės pajėgos, bet neabejotinai pasireikštų kiti globalaus konflikto požymiai – pirmiausia stiprinamas ekonominis spaudimas Maskvai ir taikoma politinė Kremliaus izoliacija.
Čia galima pritarti nuomonei, kad, sankcionavusi avantiūrą Ukrainoje, dabartinė Rusijos valdžia pati save įstūmė į savotiškus spąstus. Kaip ir 2008 metais Gruzijoje, taip ir dabar Ukrainoje Kremlius bandė pažiūrėti, kiek plačiai jam bus leista veikti posovietinėje erdvėje. Ši erdvė Maskvai yra ypač svarbi, nes Rusija laiko ją savo ypatingų interesų ir, atitinkamai, tiesioginės įtakos zona. Pirminė vangi Vakarų pasaulio reakcija (vėlgi – kaip ir 2008 metais konflikto su Gruzija metu) leido Kremliui suprasti, kad jis gali veikti gana plačiai – ir net plačiau negu Gruzijos atveju. To pasekmė – Krymo aneksija. Kartu buvo stiprinami ir propagandiniai pajėgumai, kurie turėjo nukreipti įaudrintos Rusijos visuomenės nuomonę numatyta vaga.
Tačiau užsitęsęs konfliktas Ukrainoje (pirmiausia – Ukrainos pajėgų atsisakymas reaguoti į Rusijos kariuomenės ir vadinamųjų savigynos būrių provokacijas Kryme) privertė bent jau iš dalies atsibusti ir Vakarų pasaulį. Kaip jau teko ne kartą rašyti, Vakarų pasaulis iki šiol bunda nenoriai, tačiau visiškai užmerkti akis į situaciją Ukrainoje ir Rusijos vaidmenį šioje situacijoje jis irgi negali. Esminiu Vakarų pasaulio prabudimo požymiu tapo ekonominės sankcijos. Nors Maskva bandė iš jų pasijuokti, atrodo, sankcijos vis dėlto turi poveikį.
Rusijos valdžia pajuto, kad jai pavojinga dar labiau eskaluoti padėtį Ukrainoje, nes tai gali lemti griežtesnį ekonominį spaudimą ir atitinkamas ekonomines problemas. Ši baimė gali paaiškinti sumažėjusį oficialiai rodomą Vladimiro Putino palaikymą „Lugansko liaudies respublikai“ ir „Donecko liaudies respublikai“. Atrodo, kad dabar nuspręsta pasirinkti kiek kitokią taktiką – bandyti pristabdyti konfliktą (priversti Ukrainą nutraukti antiteroristinę operaciją), pervesti jį į lėtinę stadiją, susodinant visas šalis prie derybų stalo (taip siekiant įteisinti separatistus), kur tarpininkautų ir Rusija, ir Vakarai. Toks planas irgi tenkina Maskvą, nes paverčia Ukrainą dar viena šalimi su įšaldytu konfliktu, buferine zona tarp jos ir Vakarų pasaulio. Kitaip sakant, negalėdama priversti Ukrainą prisijungti prie savo integracinių projektų (Eurazijos ekonominės sąjungos ir pan.), Maskva gali bent jau nepaleisti jos „į Vakarus“.
Apie tai savo paskyroje „Facebook“ tinkle liepos 8 d. rašė ir ekspertė Lilija Ševcova. Jos nuomone, V. Putinas negali visiškai atsisakyti karo diskurso, nes šį diskursą palaiko jo, kaip „Rusų pasaulio“ gynėjo, įvaizdis. Tačiau šio diskurso principai vis dėlto turėtų keistis. Vakarams tiktų V. Putino, kaip taikdario, vaidmuo (nes tai sugrąžintų viltį susitarti su Rusija geruoju). L. Ševcova prognozuoja, kad tokia strategija ir bus pasirinkta, tačiau realizuojant ją Rusijai teks atsiriboti nuo visų radikalių kovotojų grupių rytų Ukrainoje bei jų vadų (tokių kaip, pavyzdžiui, Lugansko separatistų lyderis Igoris Strelkovas (Girkinas). Kitaip sakant, greičiausiai bus pasirinktas subtilesnio žaidimo variantas, kuris galėtų nuraminti dar vis nenorintį iki galo atsibusti Vakarų pasaulį (o kartu įstumtų į kampą oficialią Ukrainos valdžią, paliktų ją be Vakarų palaikymo, jei ji nenorėtų sutikti su tokiu scenarijumi).
Tačiau propagandinė Rusijos mašina iš pat pradžių buvo orientuota į herojinį karinį pasakojimą, tad viešoji nuomonė dabar reikalauja iš Kremliaus kraujo. V. Putino vengimas aiškiai palaikyti separatistus ir nedelsiant suteikti jiems tiesioginę (o ne užslėptą) karinę pagalba vertinamas kaip jo silpnumas. Apibūdindamas šį reiškinį rusų apžvalgininkas Igoris Jakovenka pavartojo drakono dantų metaforą: pasak jo, dabartinė imperinė isterija, kunkuliuojanti viešojoje erdvėje, yra vaisiai tos propagandos, kuri, kaip drakono dantys graikų mite, buvo pasėta į dėkingą dirvą (šiuo atveju į visuomenės sąmonę). Drakono dantų metafora čia gali būti itin taikli, nes mite iš drakono dantų išaugusi kariuomenė užpuolė juos pasėjusį žmogų.
Vis garsiau skamba radikalų balsai, kurie kaltina V. Putiną išdavus „Novorosijos“ (taip naujausiame Rusijos propagandiniame diskurse pradėta vadinti rytų Ukraina) idėją. Pavyzdžiui, dėl to šiandien dejuoja radikalus filosofas ir šiuolaikinės eurazijizmo koncepcijos ideologas Aleksandras Duginas. Jo teigimu, V. Putiną nuo karo su Ukraina atkalbinėja „penktoji ir šeštoji kolona“, tačiau karas vis vien yra neišvengiamas.
Atsižvelgiant į visa tai, galima reziumuoti, kad įsibėgėjusi (ir jau nebegalinti sustoti) Rusijos propagandos mašina gali padaryti meškos paslaugą jos šeimininkams. Maskva pati nepasiliko vietos manevrams. Rusijos visuomenė pernelyg ilgai buvo įtikinėjama, kad Ukrainoje įvyko nacionalistinis perversmas, kad valdžią šioje valstybėje užgrobė mistiniai „banderininkai“. Kaip minėta, šiam mitiniam pasakojimui palaikyti plačiai buvo naudojama įvykių ir faktų falsifikavimo strategija (su falsifikavimo pavyzdžiais galima susipažinti čia). Tokioje situacijoje Maskvos bandymas keisti taktiką žaidime, nukreiptame prieš Ukrainą, gali būti įvertintas tik vienaip – kaip silpnybė. Rusijos valdžia gali tiesiog nepavyti įsibėgėjusio propagandinio diskurso, „netraukti“ iki jo lygio.
Ar propaganda gali tokiu atveju atsisukti prieš Rusijos valdžią? Vertinant tai, kad Rusijos visuomenė yra smarkiai radikalizuota (ir pirmiausia – dėl masinės propagandos), galima teigti, jog šis propagandinis karas iš tikrųjų gali pakenkti ir Kremliui. Skirtumas tarp propagandinių pareiškimų ir realių veiksmų, kurie apriboti įvairių veiksnių, kelia kognityvinį disonansą masinėje Rusijos visuomenės sąmonėje. Tai gali sąlygoti ir naujo lyderio, kurio radikalumas atitiktų mentalinį visuomenės radikalumą, poreikį. Kitaip sakant, įsibėgėjusiai Rusijos propagandos mašinai galima pritaikyti klasikinį fantastinį siužetą apie pabaisą, kuri atsikratė savo kūrėjo kontrolės ir dabar gali kelti pavojų pačiam kūrėjui. Tai taip pat rodo tik stiprėjantį Rusijos regresą ir jos slinkimą griežtos diktatūros link.
