Aš gyvenu maždaug ketvirtajame dešimtmetyje pastatyme name. Kadangi namas yra Vilniuje, jį pastatė lenkai (arba – statistinės teisybės dėlei – statybininkų komanda, kurioje buvo 50 procentų lenkų, 36 procentai žydų, likę – rusai, baltarusiai ir lietuviai). Namo architektūra nėra išraiškinga – poprastė funkcionalizmo imitacija. Net pigi imitacija – nors tą dešimtmetį jau būta vitrininio stiklo (ir lenkto vitrininio stiklo taip pat – tokio galima pamatyti Kaune – Laisvės alėjoje ir Žaliakalnyje), mūsų name jo nėra nei ženklo. Gana didelės langų nišose įmontuoti trivėriai langai, suskirstyti į keliolika kvadratų.
Nežinomas konstruktorius, suprojektavęs šiuos langus, nebuvo mechanikos pirmūnas. Langai ypač nepatogūs: išorinis rėmas atsidaro į lauką, tad valyti juos teko prisirišus prie radiatoriaus, viršutinė, horizontaliai atsiverianti dalis tam tikroje pozicijoje mirtinai užsikirsdavo, pro daugybę sujungimo vietų beveik visuomet traukdavo švelnus vėjas, langų tyliai nebūdavo galima nei uždaryti, nei atidaryti.
O man šie langai patiko, labiausiai – dėl sudėtingų valdymo mechanizmų ir žalvarinių rankenų. Ir vieną dieną, pamatęs, kad jie pakeisti vulgariu plastiku, įsižeidžiau. Aš trumpam nusprendžiau pamiršti, kad langų keitimas šeimoje buvo daugybę kartų aptartas, o ir aš pats šiai procedūrai pritariau. Niūriai žiūrėdamas į naujus langus burbėjau apie nemokėjimą saugoti per stebuklą išlikusių negausių mažosios architektūros vertybių, apie mąstymo vienadieniškumą, greitosiomis suniekinau visą šiuolaikinę architektūrą, o ypač urbanistikos išdaviką Oscarą Niemeyerį ir jo sukurtą Brazilijos sostinę Braziliją, o baigdamas aptariau nelaimingą Lietuvos istoriją, niekaip neleidžiančią jos piliečiams sukaupti gražių daiktų bazės, nes viską sunaikina okupantai, o kas lieka – patys piliečiai.
Gana palankiai išklausę tekstą, namiškiai kategoriškai pareiškė, kad jei aš esu toks paminklosaugininkas, galiu lenkiškus langus restauruoti ir susidėti atgal. Įaudrintas monodiskusijos įkarščio, su pasiūlymu nedelsdamas sutikau.
Bet senoviniai lenkiški langai nebuvo restauruoti. Ir žinau priežastį kodėl. Net tris priežastis: dėl tingėjimo, šykštumo ir diskomforto baimės. Kur ieškoti gal ir neegzistuojančių langų restauratorių? O jei juos pavyks rasti, turbūt teks daug mokėti. Net ir atlikus šiuos žygdarbius, vargai nesibaigs – nuolat reikės ko nors laukti, kalbėtis telefonu, spręsti problemas, kur nors panaudoti visiškai naujus plastikinius langus...
Šitaip aš supratau, kad nepatogumas yra prabanga. Nepatogiai gyventi gali tik turtingi, darbštūs ir energingi vizionieriai. Lietuvoje tokių jau yra. Jie pasiryžę kęsti nepatogumus dėl naujo namo, kuris būtų vertas recenzijos „Statybų pilote“, ištverti bendravimą su niūriu archeologu dėl senamiesčio pusrūsio pritaikymo kavinei ar atlaikyti NVS šalių korumpuotą vaišingumą už teisę gauti leidimą įsipainioti į dar didesnius nepatogumus.
O neturtingi, tingūs ir lėti pragmatikai pasmerkti gyventi patogiai. Jų irgi daug. Atrodytų, kad sudėję krūvon galinčius ir negalinčius gyventi nepatogiai žmones gautume idealią visuomenę? Ne. Dar trūksta nepatogumo prabangos elito, kurie, be turto, energijos ir vizionieriškumo, turi visuomeninio iššūkio galimybę. Štai tokių Lietuvoje dar nėra. Bet buvo. Jei ne jie, Vilnius būtų pragmatiškų statinių miestas – tik gyvenamieji namai, kontoros ir pontoniniai tiltai. Šiame įsivaizduojamame pragmatiškame mieste gyventojai jaustųsi patogiai – kaip, tarkim, Minske, bet jo niekas nedrįstų vadinti Rytų Europos perlu, Šiaurės Atėnais ar Lietuvos Jeruzale. Kas apie tokį miestą rašytų kelionių vadovus, siūlytų tapti kultūros sostine ar galų gale įkurdintų jaunąjį Hanibalą Lekterį? Niekas.
Vilniui urbanistinio nepatogumo kūrėjai suteikė gerą starto poziciją. Mieste yra daug nepatogiai išrangytų gatvių, žmoniškai važiuoti trukdo rūmų kampai ir bažnyčios, yra šūsnis posesijų, kuriose sunku pastatyti ką nors pragmatiška, keli nenaudingi parkai miesto centre, juokinga varpinė. Bet nenaudingumo iniciatyva po truputį prarandama. Dar blogiau – plebėjiškas pragmatizmas pradeda darkyti miesto, pretenduojančio į didingumą, iracionalią logiką. Jei vėl prisiminsim klampias istorijos apie lenkiškus ir plastikinius langus metaforas, miestas tampa per daug patogus. Jis trivialėja akyse.
Per penkiolika Nepriklausomybės metų Vilniuje atsirado tik naudingi statiniai. Aš sutinku – kol vyko perėjimas iš socializmo į kapitalizmą, pragmatizmas buvo būtinas. Tenka atmesti penkerius metus. Dar penkerius metus reikia skirti sukaupti pradiniam turtui. Taigi susipurtyti miestas turėjo dešimtmetį. Ir jau penkmetį Vilnius galėjo išstenėti ką nors įdomesnio. Man gali paprieštarauti – „o kaip „Siemens“ arena? Ar tai nenaudingas pastatas?“ Išgirdęs tokį argumentą, aš karčiai šyptelėčiau (meluoju. Pabandžiau karčiai šyptelėti prieš veidrodį – išėjo nieko nereiškianti grimasa), nes mano nenaudingumo apibrėžimas nebuvo suprastas. Didelės universalios paskirties arenos, vandens parkai, jaukios kavinės, miniatiūriniai skveriukai yra tiek pat pragmatiški, kaip ir gyvenamieji namai bei prekybos centrai. Kas tuomet, anot manęs, yra nepragmatiška, paklausite?
Bute tai būtų jauno dailininko paveikslas su masyviais rėmais. Šiandien jis dar neturi jokios investicinės vertės, nepatinka beveik visiems šeimos nariams, užima naudingą sienos plotą, kaupia dulkes ir gali nukristi. Jokios naudos ir visiškas nepatogumas. Tai kodėl jis kabo? Priežasčių daug: kažkam paveikslas vis dėlto gražus, ateityje jis gali įgyti kokios nors vertės, atėjus neartimiems draugams yra apie ką kalbėti, o vieną kartą, pažiūrėjęs į jį temstant, prisiminei vaikystės istoriją ir susigraudinai iki ašarų.
O mieste nepragmatiški ir nepatogūs yra visi bokštai, šviestuvas aklagatvyje (ir pats aklagatvis), nenaudojamos vandens kolonėlės, iš bronzos lietos tvorelės, per kurias perlipa kūdikiai, marmuriniai parkų paviljonai, balkonas be durų, lieptas, kuriuo eidamas neatsirasi kitame Vilnelės krante, šaligatvio plytelė su žodžiu „Stebuklas“, floristinis užrašas Neries krantinėje „Aš tave myliu“, gatvės vitrina-galerija, kurioje nieko negalima nusipirkti, laiptai į kalną, kurio viršūnėje nėra nieko, paminklas roko dainininkui, kuris niekad nesilankė Vilniuje.
Tai elementai, kurie sudėlioja emocinius maršrutus, daiktai, sukuriantys sentimentų legendą, taškai, identifikuojantys miestą iš gausios konkurentų pasiūlos. Vilnius jau kurį laiką šio tinklo nebeaudžia. Ir jau sukurtąjį tyliai drasko.
Todėl aš sutikčiau, jei Vilnius staiga taptų jūrų uostu. Įsivaizduokit, kaip būtų šaunu – „nesenamiestinis“ Neries krantas dingsta, o upė tampa jūra. Eini Antakalniu, T. Kosciuškos, Žygimantų, A. Goštauto gatvėmis ir skaičiuoji atplaukiančius laivus... Žinoma, labai gailėčiaus kelių rajonų, kurie prapultų, – Žvėryno, Lazdynų ir ypač keisčiausio miesto mieste – medinės ir turginės Šnipiškių dalies. Žaliasis tiltas galėtų išlikti – kaip molas.
Ir opera lyg Sidnėjuje atsirastų ant jūros kranto. O kruizinių laivų keleiviams kaip viskas efektingai atrodytų – laivas artėja prie miesto, horizonte lėtai kyla Gedimino pilis, Katedra, varpinė... Gražu.
Bet svarbiausia priežastis, kodėl aš noriu atsisakyti dešiniojo Neries kranto, yra kita. Jei viskas dingtų, prapultų pragmatiškojo, patogiojo Vilniaus kvintesencija – gyvenamasis namas, pastatytas vietoj sovietinio baseino, tobuliausioje miesto erdvėje – priešais Arsenalą, Žemutinę pilį, skverą, Neries ir Vilnelės santaką.
Jei šis chaotiškas pastatas su visais prilipdytais antstatėliais, smulkiais balkonais, įvairiaspalvėmis užuolaidų dėmėmis fasade būtų suręstas bet kur kitur Vilniuje, nekreipčiau į jį dėmesio. Na, dar vienas nepavykęs urbanistinis elementas ir tiek. Bet šioje vietoje jis atrodo nemaloniai. Disharmonijos jausmą kelia funkcinis neatitikimas. Čia, kur miesto grožis yra natūralus, atsiranda troba. Žinoma, tai labai patogu trobos savininkams, bet kažkas – avantiūrizmo jausmas, visuomeninis dosnumas, garbėtroška – jiems galėjo pašnibždėti, kad besiplaikstantys skalbiniai, smulkmeniškas vežėčių judėjimas šioje vietoje nėra gerai.
Bet ką čia aš... Juk mes – senoviškų langų naikintojai ir trobų statytojai – esame vieno kraujo, mes per skurdūs nepatogumo – šiuo atveju finansinio – prabangai. O kada praturtėsim? JAV prireikė maždaug 50 nepriklausomybės metų, kad kelios anoniminės Niujorko šeimos Manhetene nupirktų keliolika sklypų, padovanotų juos miestui ir šitaip inicijuotų Centrinio parko atsiradimą.
Jei teisybė, kad lietuvių mentalitetas panašus į amerikiečių, 2041 metais Vilniuje kas nors pasikeis. Lauksim.
