Taip. Lietuvos prezidentas nepartinis Valdas Adamkus bando jį kurti. Nepartinė Dalia Grybauskaitė – geriausia galima kandidatė į premjero kėdę, pareiškė jis praėjusią savaitę, ieškodamas naujai Vyriausybei vadovo, dabartinei baigus kadenciją kartu su naujo Seimo išrinkimu. Ir visi nuščiuvome. Šis staigus, netikėtas ir, palyginti, ankstyvas paprastai tokiais atvejais visada atsargaus bei santūraus Valdo Adamkaus iššokimas visuomenę gerokai supurtė. Juk jeigu ji galima geriausia iš visų kitų galimų, tai, aišku, prezidentas, naudodamasis konstitucine teise, į šias pareigas ją ir skirs, prašydamas Seimo patvirtinti. Ir čia kyla keli klausimai. Pirmas: kas verčia valstybės vadovą taip daryti ir dar taip skubant? Ministro pirmininko pareigos yra politinės, Vyriausybės vadovas turi būti partinis asmuo, ideologas, partijos žmogus, kurios nors vienos ar kelių partijų sutartos programos vykdytojas ir jį patvirtinusiame Seime turėti bent pakankamą juo pasitikintį partinį užnugarį. Dalia Grybauskaitė – buvusi komunistė, tačiau dabar nė kokiai partijai nepriklausanti, vargu ar bent kurios vienos iš jų programą pažįstanti, technokratė vadybininkė. Kokią programą ji vykdytų, kas būtų jos užnugaris? Juk visiems neįtiko nė vienas, iki šiol buvęs, premjeras ir išsilaikė tik savos partijos pastangomis bei jos suburtos daugumos parama. Iš kur tokią paramą gautų D. Grybauskaitė, kai ji savo sprendimais nė vienai partijai neįtiktų? Šalia to, kaip į tokį prezidento siūlymą atsilieps Seimo partijų vadai, iš kurių kiekvienas nori premjeru būti, o šiam tikslui siekti savo jėgas žinos tik po antro rinkimų rato. Tad kodėl prezidentui taip skubėti? Kur čia šuva pakastas?
Kur nors jis yra. Nors Seimo rinkimai ir nepasibaigę, tačiau jau dabar ryški dešiniųjų pergalė, nebent tik antrame rate įvykęs stebuklas šį konservatorių laimikį pakeistų. Tad gal V. Adamkus, nenorėdamas, sakykim, jau konservatorių parinkto Andriaus Kubiliaus premjero kėdėje matyti, tokio stebuklo ir ieško, lošdamas Briuselyje pasižymėjusios, todėl ir Lietuvoje mėgstamos, Dalios Grybauskaitės korta? Rinkėjai, antrame rate balsuokite už tuos kandidatus, kurie, užuot pritarę A. Kubiliaus, Seime paremtų jos kandidatūrą, siunčia ženklą V. Adamkus piliečiams. Ypač kairiesiems. Palaikyti ideologinį tęstinumą valdžioje. Išeinantieji – Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas, premjeras Gediminas Kirkilas, švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius – komunistų partinės mokyklos auklėtiniai. Buvęs daugiametis užsienio reikalų ministras Antanas Valionis – KGB atsarginis. Buvusi partinės mokyklos dėstytoja Dalia Grybauskaitė šią praktiką pratęstų, ir Monkevičiui bei Valioniui grįžimas į buvusias pareigas užtikrintas. Žymiai saugiau pasijustų ir partizanų niekintoja, stribų liaupsintoja Tamara Birmontienė, kurią dabar JAV Lietuvių Bendruomenė bando iš Konstitucinio Teismo iškrapštyti. Beje, į šias pareigas ji irgi buvo Valdo Adamkaus paskirta.
Tačiau vargu ar Valdui Adamkui ir Daliai Grybauskaitei vienu tonu užtraukti pavyks? Kol kas nė viena partija į tai nekreipė dėmesio. Beje, nė pati D. Grybauskaitė. Tai suvokęs, V. Adamkus jau teisinasi užmojo D. Grybauskaitę skirti premjere net neturėjęs, o užuomina lietęs tik jos tinkamumą. Bet, jeigu užmojo vykdyti neketini, gerb. prezidente, tai kam apie jį kalbėti? Juk tokia savo kalba viešai iškeli TS-LKD partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus netinkamumą būti premjeru ir kartu paneigi jį šioms pareigoms netiesiogiai rinkusių balsuotojų valią? Nors Lietuvos Konstitucija to ir nenurodo, tačiau ar bendras politinis susipratimas nereikalauja Seimo rinkimus laimėjusios partijos vadovą kviesti premjero pareigoms ir pavesti jam sudaryti Vyriausybę? O jeigu šiandien prezidentui dar neaišku, kad rinkimų laimėtoja yra TS-LKD, tai su užuominomis apie premjerus jis turėtų palaukti, kol laimėtojas ir jam pasidarys aiškus.
Tiesa, jau ir šiandien aišku, kad rinkimų laimėtoja TS-LKD, nepaisant kaip gerai ji pasirodytų antrajame rate, pati viena daugumos Seime neturės ir Vyriausybės sudaryti negalės, tačiau prezidentui visgi būtina ją šiam uždaviniui kviesti. Premjero jis gali ir neįvardyti, nes savaime aišku, kad juo bus partijos pirmininkas Andrius Kubilius, nors jam nesutikus, partija gali siūlyti kurį nors kitą asmenį, gal net ne Seimo narį, ir prašyti prezidentą oficialiai skirti jį ministru pirmininku ir pavesti jam sudaryti Vyriausybę. Ir prezidentas turės taip daryti. Nepasisekus įgaliojimai grąžinami prezidentui ieškoti kito kandidato. Tačiau atrodo, kad šiemet taip nebus. Jau aišku, kad prie konservatorių glausis Liberalų sąjūdis ir Liberalų ir centro sąjunga. O jeigu jiems neužteks balsų daugumai sudaryti, galės bandyti pasipildyti keliais, save iškėlusiais, nepriklausomais. O jeigu dar negana, atrodo, nesunkios derybos su Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija. Šiaip ar taip, po ilgos pertraukos turėsime vėl dešiniųjų Vyriausybę. Toks pasikeitimas, bent pirmu žvilgsniu, atrodo neblogas. Tik ar dešinieji sugebės padėtį išnaudoti? Prisiminkime – buvusios tokios galimybės Lietuvą nuvylė, ir piliečiai valdžią skubiai grąžino kairiesiems. Net dešimtmečiui. Ar šį kartą dešiniesiems pasiseks save pateisinti? O uždavinys visgi sunkus, nes valstybė nualinta ir reikia ją atgaivinti.
Rūpestį kelia Lietuvos saugumas. Kad NATO mus nuo Rusijos užpuolimo gins, kol kas tik ant popieriaus parašyta. Būtinai reikia pasirūpinti, kad tai būtų akivaizdu ir tikrovėje. Energijos srityje per visus tuos metus nuo Rusijos ne tik neatsiribojome, bet ir mūsų snaudžianti užsienio politika Ignalinos uždarymu dar arčiau prie jos pristums. Švietimo, mokslo, sveikatos apsaugos, teisės padėtis – apgailėtinoje padėtyje. Ekonominė gerovė – kasdien tik blogėja. Naujas premjeras ir keturiolika jo parinktų ministrų per ketverius metus turės tą smunkančią kreivę kilstelti aukštyn. Ir net gerokai. Ar tokie pareigūnai bus surasti? Pagrindinis vaidmuo čia priklausys konservatoriams, į jų naują darinį šiemet įsijungusiems krikščionims demokratams ir tautininkams. Be abejo, jie pasiims sau ir pagrindines ministerijas – aštuonias ar net devynias. Prie ministrų – dar po pulkelį padėjėjų, patarėjų. Ar tiek pakankamai išprususių, patyrusių, darbščių ir itin sąžiningų žmonių partija suras? Ar suras tinkamus bei atsakingus vadovus penkioms ar šešioms ministerijoms kitos trys į Vyriausybės darinį įeinančios partijos? Ar nugalės didybę žvilgsnis ir tarp išeivių jų pasidairyti? Tokių, kaip, pvz., jau tėvynėje gyvenantis patyręs visuomenininkas – politikas dr. Kęstutis Girnius, sakykim, Užsienio reikalų ministerijai vadovauti arba Vašingtone gyvenantis Mokslo ir kūrybos simpoziumų vienas iš gabių organizatorių dr. Stasys Bačkaitis. Beje, atsiprašau abiejų savo kolegų, nes jų pavardes miniu neatsiklausęs ir nežinodamas, ar jie sutiktų šias pareigas priimti. Čia tik viena iš galimybių. Tačiau manau esąs saugus, nes išeiviai tokioms pareigoms tikriausiai niekada nebus kviečiami. Viską mes patys žinome, ne kartą buvo spjauta ir man pačiam į veidą už vieną kitą pasiūlymą. Čia dar viena didelė Lietuvos bėda…
