Šie ir praėjusieji metai buvo itin turtingi penkiasdešimtmetinių jubiliejų buvusiai Sovietų Sąjungai ir jos oficialiąja pasekėja būti pasišovusiai Rusijai. Tarp jų – Chruščiovo destalinizacijos pradžia, vengrų sukilimas, pirmojo dirbtinio Žemės palydovo paleidimas – visi jie buvo (nebūtinai Rusijoje) paminėti. Tačiau vienas, ko gera, pačią didžiausią įtaką turėjęs (ir tebeturintis) jubiliejus taip ir nebuvo paminėtas.
Tai 1957 metais Maskvos Čeriomuškų priemiestyje pradėtas statyti pirmasis betoninių skydinių plokščių namų kvartalas. Ilgainiui tokie namai pakeitė Sovietų Sąjungos ir jos satelitų įvaizdį. Vietoje Lenino žadėtos tarybų valdžios ir elektrifikacijos sovietijos etalonu tapo betoniniai skydiniai namai (toliau – BSN). Juo tapo ir taip dar ilgai bus.
Apie BSN prirašyta daug kas neigiama, dar daug bus rašoma. Šiame straipsnyje prie to neprisidėsiu. Ką besakytum, kaip juos bekeiktum, BSN buvo viena iš (o gal ir vienintelė) sėkmingai įvykdytų sovietinės valdžios programų. Egzistuoja dvi pagrindinės valdžios išlaikymo kategorijos – lazda ir saldainis. Valdžios skiriasi tuo, kokia proporcija vieną bei kitą naudoja. Vakaruose politikai tradiciškai konkuruoja, kas sugebės pasiūlyti daugiau saldainių, o save ekspropriacijomis, pilietiniu karu ir kompartijos nemokšiškumu nualinusi sovietinė Rusija gyventojams neturėjo ką siūlyti – liko vis žiauriau naudojama „lazda“.
Stalino režimas ne tik išsėmė lazdos galimybes, bet jo sukaupta baimė tapo gyventojus paralyžiuojančiu veiksniu. Toliau ta kryptimi žengti buvo neįmanoma. Šitai suprato (anot jo atsiminimų, pats taip pat baimės sukaustytas) Chruščiovas. Vien baimės genami gyventojai toliau dirbt negalėjo – būtinai reikėjo jiems pasiūlyti bent kiek saldainių. Buvo dedama pastangų, bet žinoma, jos sunkiai sekėsi. Biurokratizuoti, pagal lojalumą atrinkti penkmečių planų vykdytojai nesugebėjo pagaminti nei dorų mašinų, nei šaldytuvų, nei, pagaliau, tokio paprasto dalyko kaip džinsai, kurie tuo metu tapo vienu iš mados etalonų.
Ir štai kažkuris (bent man nežinomas) centrinio plano genijus pasiūlė BSN. Tereikia armatūros, labai didelio kiekio cemento bei žvyro – konvejeriniu būdu juos maišai, praskiedi, pili į formas ir dar kiek palaukęs gali vežti į statybos aikštę. Idealiai centriniam planavimui tinkamas statybos būdas. Ir gamino jis ne kokius džinsus, kurie neišvengiamai buvo lyginami su iš Vakarų atsivežtais, bet tai, ko sovietinis gyventojas troško labiausiai, tai, dėl ko jis buvo pasirengęs parduoti savo lojalumą, net pasirengęs dėl to dirbti – būtent viltį, kad pagaliau atsiras galimybė ištrūkt iš komunalkos!
Šito sunku neįvertinti. Man pirmą sykį pasisekė atvykti į okupuotą Lietuvą 1966 metais. Įdomus laikotarpis. Dalis ištremtųjų buvo grįžę, „atšilimo“ nuotaikos dar neišblėsę, o gal svarbiausia – BSN statybų mastas tuo metu Lietuvoje buvo įsibėgėjęs. Pasekmes turėjau progą stebėti tiesiogiai. Pažinojau dviejų kategorijų žmones: per Varšuvoje gyvenantį poetą Juozą Kėkštą užmezgiau kontaktus su jaunais rašytojais, menininkais – tokia ne visai patikima kategorija, o per savo profesiją pažinojau gal irgi nepatikimų, bet užtai reikalingų žmonių – inžinierių ir fizikų. Jų gyvenimo sąlygos tuo metu stiprokai skyrėsi. Kai kurie nonkonformistai teturėjo tik antklodėmis atitvertą kampą komunalkoje, vienas dailininkas pusiau slapčia gyveno teatro dekoracijų sandėlyje. Tuo metu inžinieriai jau buvo spėję persikraustyti į neseniai pastatytus BSN butus ir kviesdavosi į juos su neslepiamu pasididžiavimu. Langai nesandarūs, santechnikos mazgus teko permontuoti, tačiau visai kitokia savijauta, kai turi savo gyvenamąjį plotą, o namų šeimininkė turi savo virtuvę! Kai dabar dejuojama (ir teisėtai) dėl užsilikusios chruščiovinės statybos, šitai prisimenu. Tuo metu dar būta optimizmo, būta vilties. Manau, nemenką indėlį į tai įnešė ir spėriai Vilniaus ir kitų miestų prieigose dygstantys BSN kvartalai.
Po to, per vėlesnius apsilankymus, optimizmas mažėjo. Tam buvo daugybė priežasčių, bet toliau plėtojami BSN kvartalai prie to neprisidėjo. Anaiptol – jie suteikė papildomų dingsčių jaustis, kad toje draugiškų seserų šeimoje mes visgi geresni už tuos kitus. Pasirodė, kad kartą pradėję, net BSN kvartalus sugebame geriau statyti! Lenino premiją davė, per centrinę televiziją rodydavo kaip pavyzdį! Beje, tam, kad įsitikintum, jog lietuviai išties geriau statė, nereikia važiuoti į Maskvos priemiesčius – pakanka nuvykt į Visaginą. Ten vienas šalia kito stovi namai, statyti Lietuvos ir Baltarusijos statybinių organizacijų. Nuorodų, kuris kieno statytas, nereikia – pakanka vieno žvilgsnio.
Suprantama, šiuo metu tai mūsų savijautos nė kiek nešildo. Buvę Sovietų Sąjungos gelbėtojai, ko gera, jos egzistavimą prailginę BSN kvartalai tapo našta. Lengvai jų nenusikratysi. Šostakovičius net operetę apie juos parašė. Pažįstamas muzikas man tvirtino, kad muzika visai nieko, bet penkiasdešimtmečio proga kažin ar statys. Libretą sunku iškęsti.
