Beveik 45 mlrd. litų indėlių Lietuvos bankams neteikia džiaugsmo. Greičiau tai kelia didelį galvos skausmą. Juk už indėlius reikia mokėti palūkanas indėlininkams. O tas palūkanas bankas turi užsidirbti.
Naujų paskolų portfelis nebeauga taip sparčiai, kaip indėliai. Pinigai iš išdalytų kreditų nedengia palūkanų už indėlius, todėl bankai masiškai ir drastiškai sumažino indėlių palūkanas. Tokių mažų indėlių palūkanų, kaip dabar Lietuvoje, dar nėra buvę, bent jau aš neprisimenu.
Kaip žinoma, indėlininkai yra tarsi bankų partneriai. Nėra indėlininkų, nėra banko. Bet šiandien bankai indėlių turi per daug. Gerokai per daug. Kitoje situacijoje bankams reikėtų džiaugtis. Bet dabar tai nepakeliamas įsipareigojimas, atsiradęs visiškai netikėtai. O dar visai neseniai bankai buvo susidūrę su likvidumo problema.
Žodžiu, buvo krizė... Prasidėjo indėlininkų viliotinis palūkanomis. Jis pasisekė. Bankai ištraukė „iš kojinių“ milijardus litų. O paskolų portfelis, priešingai, sumažėjo. Susidarė visiškai netikėta situacija. Banko įsipareigojimai gali pasiekti lygį, kai jie susilygins arba net pranoks įsipareigojimus bankui.
Ką dabar daryti su tais nematytais rekordais? Patys bankininkai prakalbo apie indėlių apmokestinimą kitų paslaugų pavidalu. Matyt, jie mato, kad greitai nepavyks kreditų portfelio padidinti tiek, jog būtų galima padengti visus įsipareigojimus indėlininkams, net juos nuolat mažinant. Bet ir tai nėra geriausia išeitis. Apmokestinti partnerius, kad paskui sumokėtum jiems palūkanas – skamba keistai, ar ne?
Dabar jie tiesiogiai ir netiesiogiai skatina gyventojus vartoti skolinantis. Bet tai tik lašas jūroje. Vartojamosios paskolos, nors labai brangios, nesukuria pakankamo pinigų srauto. Ne tas mastas.
Per krizę bankai, kaltinti burbulų pūtimais ir „neatsakingais“ paskolų dalijimais, atremdavo, esą bankininkystė, kaip ir bet koks kitas verslas, suinteresuotas pelno siekimu. Ir rinkos sąlygos leido užsidirbti didelius pelnus. Kur šiandien ta verslininkystės dvasia prapuolė? Pasipinigauti pinigų krūvoje – paprasčiausias būdas. Greičiausiai ir bankai supranta, kad tai viso labo laikina, nieko nesprendžianti priemonė.
Jei bankai teiktų tik indėlių ir kreditavimo paslaugas, tada, žinoma, būdų pasirinkti būtų nedaug: didinti paskolų portfelį ir gal net skolos kainą bei mažinti indėlių palūkanas. Indėlių portfelio mažinimas netikslingas. Bet bankai teikia daug kitokių paslaugų, tarp jų ir investicinių. Kam papildomos paslaugos? Padėkite partneriams indėlininkams nukreipti lėšas kitur. Su akcijomis susietos obligacijos, struktūriniai lakštai, taupymo lakštai, investiciniai fondai ir t. t.
Šiandien tai šiek tiek sumažintų indėlių skaičių, bet žiūrint į ateitį gerai investuotos lėšos gali pavirsti didesniais indėliais. Kartu tikintis, kad ir paskolų portfelis ateityje augs daug sparčiau.
O ir pačius indėlininkus reikia paraginti. Šiandien indėliai beveik nieko nebeuždirba. Per metus šių litų perkamoji galia sumažėja. Kai tuo pat metu rinka siūlo pelningesnių investicijų, laikyti pinigus indėliuose nėra patrauklu.
Vyriausybė jau šį mėnesį planuoja gyventojams pasiūlyti trejų metų trukmės taupymo lakštus. Galima tikėtis, kad tokių lakštų palūkanos gali būti artimos infliacijos lygiui. O tai daug patraukliau už dabartinius indėlius.
