Panevėžio lėlių vežimo teatre paskutinės repeticijos prieš spektaklio premjerą suaugusiems „Figaro vedybos“.
Lietuviškame spektaklyje iš vaidinančių aktorių yra atvykėliai iš Ukrainos. Jaunuoliai – diplomuoti aktoriai, baigę Kijevo ir Charikovo institutus. Šiuo metu teatre dirba net 8 lėlininkai iš Ukrainos:
„Na va, čia bus balkonas, scena. Labai džiaugiuosi, kad jis moka projektuoti.“
O dar du ukrainiečiai teatre kuria lėles ir scenografiją. Beje, ir jauna pora – emigrantai sutuoktiniai.
„Čia tikrai gera patirtis dirbti. Aš galiu daugiau sužinoti ir nesvarbu kur – tai juk aš ir čia esu ukrainietė, aš mėgstu savo šalį, bet dirbu dabar čia. Čia irgi gerai, čia irgi man patinka“, – sako lėlininkė Marija Patokova.
„Man patinka lėlių aktoriaus darbe tai, kad savo ego aš galiu paslėpti už lėlės. Taip įdomiau. Dramoj tu esi pats toks visas, o su lėle galima kažkaip kitaip vaidinti“, – pasakoja lėlininkas Stanislavas Alokhin.
„Ukrainiečių dabar visur daug ir Lenkijoj, ir Lietuvoj, nes daug žmonių išvažiuoja. Tokia situacija šalyje ekonominė, politinė ir t.t.“, – mano lėlininkė Oksana Rossol.
Beveik visi čia – Panevėžyje – gyvenantys ir dirbantys ukrainiečiai spektaklius vaidina mūsų gimtąja kalba. Tam teatre specialiai dirba lietuvių kalbos mokytoja. Ir lietuvių kalbos pamokos vyksta kasdien.
„Mes daug dirbam dėl tos kalbos tobulinimo ir yra spektaklių, kai teksto nedaug, jie kalba puikiai. Vienąkart buvo spektaklyje mano draugės atėjusios ir manęs klausia, tai kurie gi čia aktoriai ukrainiečiai, sakau – visi“, – teigia lietuvių kalbos mokytoja Daiva Matiukaitė.
Teatro vadovas – atviras: jei ne į Lietuvą dirbti atvykę aktoriai, užpildę tuščias darbo vietas, šis Panevėžio teatras jau būtų priverstas užsidaryti. Už tokį atlygį lietuviai lėlininkai nebesutinka vaidinti. O ukrainietį profesionalą 500-600 eurų alga tenkina.
„Ukrainoj teatre tai tikrai tiek negalėjau gauti. 200-300 bus atlyginimas“, – kalbėjo O. Rossol.
„Ukrainoje taip pat galima dirbti ir uždirbti, bet nebus tokių finansinių galimybių. Jeigu ne jie, tai, ko gero, būtume ir toliau imitavę rimto teatro darbą. Bet tas teatras buvo sukurtas prieš 35 metus ne tam, kad mes imituotume. Labai yra gera važiuot į darbą, kada žinai, kad aktoriai pasiruošę, aktoriai žino, kaip laikyti lėlę. Kaip ruošti vaidmenį“, – sako lėlių vežimo teatro vadovas Antanas Markuckis.
Panevėžys, pasak pedagogės, lietuvių aktorių nevilioja ne tik dėl mažų atlyginimų. Daugelis jų nemato čia perspektyvos, o ukrainiečiams atvirkščiai, tokių atlyginimų net ir dirbant prestižiniame Kijevo teatre lėlininkai negauna.
„Jie per metus jeigu vieną rolytę gaudavo, tai ir tai buvo gerai, o čia spektaklis po spektaklio, jie labai dėl to laimingi. Kad jie save gali realizuoti, kaip aktoriai“, – pasakoja D. Matiukaitė.
Dėl užsieniečių renesansą išgyvenantis Aukštaitijos lėlių teatras per metus parodo apie 270 spektaklių. Be to, pasak teatro įkūrėjo, atvykti dirbti į Panevėžį ukrainiečius vilioja ne tik užmokestis, bet ir darbo sąlygos, o ir už būstą mokėti nereikia, savivaldybė visus profesionalius aktorius aprūpino tarnybiniais butais.
Kad Lietuva visgi patraukli užsieniečiams, rodo ir statistika. Vien pernai lietuvišką darbo rinką rinkosi net 160 tūkstančių užsieniečių.
„Ukrainos piliečiai sudaro net 60 proc. visų išduotų leidimų skaičiaus. Baltarusijos piliečiai – 24 proc., Rusijos ir Usbekistano – po 3 proc., Kinijos ir Gruzijos po 2“, – teigia trečiųjų šalių piliečių koordinatorė Honorata Masalskienė.
Dauguma jų užpildė paslaugų sektorių, pramonės ir statybos. Tačiau, kaip rodo rinka, trūksta ne tik virėjų, statybininkų ar tolimųjų reisų vairuotojų. Lietuvių įmonės mielai įdarbintų ir įdarbina užsieniečius suvirintojus, santechnikus, stalius.
