Seniai kalbama, kad Lietuvos šiuolaikinio meno „rinkoje“ susidarė iš esmės monopolinė situacija. Vilniaus Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) iki šiol yra praktiškai vienintelė šioje srityje kryptingai veikianti institucija. Ar naujas didelis objektas – Guggenheimo-Ermitažo muziejus – gali prisidėti prie šiuolaikinio meno infrastruktūros decentralizacijos Lietuvoje?
Šio klausimo potekstė – ar naujasis muziejus skatins kokybiškai naujos konkurencinės situacijos, pasižyminčios didesne požiūrių į šiuolaikinio meno procesus įvairove, atsiradimą ar, atvirkčiai, paprasčiausiai įtvirtins naują oligopolinę situaciją, kurioje vietoj vienos stambios institucijos tiesiog veiks kelios. Pastaroji situacija vėlgi užkirstų kelią daugelio diferencijuotų centrų atsiradimui, nes keli dideli centrai, kurie dar ir būtų koncentruoti tame pačiame Vilniuje, savo svoriu beveik neabejotinai „prispaustų“ naujas mažesnes iniciatyvas.
Kol kas daugmaž aišku yra tik tai, kad trijų stambių institucijų (būsimo Guggenheimo-Ermitažo muziejaus, ŠMC ir būsimos Nacionalinės dailės galerijos) veikla vargu ar dubliuosis. Patys pastarųjų 2-jų institucijų vadovai tvirtina, kad ypatingos konkurencijos tarp visų trijų centrų, ko gero, nebus.
ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas žurnalui „Miesto IQ“ duotame interviu teigia, kad jo vadovaujama institucija tiek į Nacionalinės dailės galerijos, tiek į Guggenheimo-Ermitažo muziejaus projektą žiūri labai palankiai ir tikisi, kad „abi šios institucijos neabejotinai prisidėtų prie naujojo meno pozicijų mūsų kultūroje įtvirtinimo, šiuolaikinio meno rinkos formavimosi bei produktyvaus dialogo tarp pagrindinių žaidėjų vietiniame kultūros lauke užmezgimo.“
Pasak mano kalbintos Nacionalinės dailės galerijos vadovės Lolitos Jablonskienės, Nacionalinės dailės galerijos, siekiančios kaupti, saugoti, tyrinėti ir pristatyti XX-XXI a. Lietuvos dailę Europos ir kitų šalių modernios ir šiuolaikinės kultūros kontekste, ir būsimo muziejaus, numatančio rengti Guggenheimo ir Ermitažo muziejų rinkinius pristatančias parodas (daugiausia personalines pasaulyje garsių dailininkų parodas), veiklos strategijos gerokai skiriasi ir viena kitai trukdyti neturėtų.
Tiesa, L. Jablonskienė vis dėlto patikslina, kad interesų susidūrimai galimi tiek ieškant atskirų projektų rėmėjų, tiek siekiant pritraukti publiką. Anot jos, šiandien sunku pasakyti, ar potencialų rėmėją Lietuvoje labiau patrauks tarptautinis „brendas“, ar Nacionalinės galerijos strategija; lygiai taip pat nelengva nuspėti, ką pasirinks žiūrovas: „žvaigždės“ parodą ar kultūrinę diskusiją skatinantį projektą.
ŠMC direktoriaus žodžiai jau minėtame interviu žodžiai skamba daug optimistiškiau. Anot jo, pirmo ryškumo tarptautinės meno scenos žvaigždžių ŠMC parodose netrūksta ir dabar, o kai tuos pačius menininkus „reklamuos“ ir naujas muziejus, automatiškai išaugs ir susidomėjimas ŠMC veikla.
Vis dėlto akivaizdu, kad naujojo muziejaus atsiradimo atveju ŠMC, netekęs savo de facto monopolijos, padidėjusios konkurencijos akivaizdoje bus priverstas keisti strategiją ir stiprinti savo veiklą labiau „nišinėje“ srityje (jau ir dabar Šiuolaikinio meno centras, atrodo, beveik prarado kadaise turėtą kultinį statusą; kyla įspūdis, kad į daugumos ŠMC parodų atidarymą ateinama veikiau iš inercijos, o ne kaip į svarbų įvykį). Tą numano ir ilgametis ŠMC vadovas K. Kuizinas, teigiantis, kad dviejų naujų institucijų atsiradimas leistų ŠMC susiaurinti savo veiklos specifiką ir pagaliau tapti „institucija, pristatančia naujausias vietinio ir tarptautinio meno tendencijas, nevengiant eksperimentavimo ir aktyvaus sąlyčio su gyvuoju menu.“ T. y., dalies savo šiuo metu vykdomų funkcijų, kurias artimoje ateityje galėtų perimti Nacionalinė dailės galerija ir Guggenheimo-Ermitažo muziejus, ŠMC atsisakytų vardan didesnės koncentracijos tose srityse, kurių minėtų naujų institucijų veikla galbūt neaprėps.
Visgi, mano galva, tokia veiklos diferenciacija tarp trijų stambių institucijų yra ne visai tai, ko šiuo metu reikėtų tokio dydžio šalies, kaip Lietuva, kultūrai. Didžiausią problemą aš (ir ne vien aš) matau įsigalėjusiame gigantomaniškų daugiafunkcinių kompleksų, daugiau bendro turinčių su turizmo skatinimu, nei su gyvais kultūros procesais, kulte.
Toks „multipleksinis“ entuziazmas būdingas tai raidos stadijai, į kurią jau įžengė Lietuva – kai pinigų (bent jau tam tikroms šalies gyvenimo sritims) netrūksta, bet šalies tapatybė dar neaiški. Pagal tokią konglomeracijos logiką pirmiausia pradėjo veikti stambūs prekybos ir pramogų centrai (to pasėkmė – parduotuvių išsikraustymas iš senamiesčio ir centro, bent jau mažesniuose miestuose). Dabar pagal ją pradeda veikti ir kultūros centrai – vietoj keliolikos skirtingą tapatybę turinčių mažų, bet gyvybingų kultūros institucijų, išbarstytų po visą Vilnių ar visą Lietuvą, atsiranda vienas kelias institucijas talpinantis (ir neišvengiamai jas niveliuojantis) arba tokių institucijų funkcijas perimantis stambus kompleksas.
Kaimyninėje Latvijoje bent jau iki šiol šiuolaikinio meno „scena“ vystėsi pagal kitokį, labiau decentralizuotą modelį. Aktyvios, novatoriškos ir stiprios šiuolaikinio meno institucijos ir laboratorijos veikia ne tik Rygoje, bet ir, pavyzdžiui, Liepojos priemestyje Karostoje ir kituose mažesniuose miestuose. Ne viena iš šių (beveik išimtinai nevyriausybinių) organizacijų neišaugo tiek, kad užgožtų kitų veiklą; priešingai, latvių institucijos aktyviai bendradarbiauja tarpusavyje ir remiasi labiau tinkliniu veiklos modeliu.
Lietuvoje tokia situacija netapo realybe ir, ko gero, turės dar mažiau šansų ja tapti po to, kai bus pastatytas Guggenheimo-Ermitažo muziejus. Vis dėlto nei Lietuva, nei jos sostinė nėra tokios didelės, kad galėtų išlaikyti (vartoju šį žodį ne finansine prasme) ir keletą stambių institucijų, ir platų mažesnių organizacijų tinklą. Tuo tarpu esu linkęs manyti, kad būtent aktyvus „mažo lygio“ kultūros (angl. grassroots culture) gyvenimas, kai veikia daug mažesnių, tačiau skirtingų ir įdomių galerijų, teatrinių ir koncertinių erdvių, informacinių centrų ir t. t., galėtų užtikrinti Lietuvos kultūros gyvybingumą ir net patrauklumą svečiams iš užsienio. Kalbant trumpiau – reikėtų kultivuoti ir optimizuoti esančią infrastruktūrą, o ne tikėtis didžiulių permainų iš gigantiškų projektų.
Tą, atrodo, patvirtina ir mano kalbintos dailėtyrininkės Skaidros Trilupaitytės žodžiai: „Prisiminkime, jog tuo metu, kai Bilbao pradėtas planuoti Guggenheimo muziejus, ten jau vyko miesto regeneracijos, radikalių urbanistinių pertvarkymų procesai. Bilbao atgimimas yra tų procesų dalis, o ne vien Guggenheimo muziejaus nuopelnas.“ Todėl, anot jos, lyginti šiuo požiūriu Bilbao ir Vilnių yra nekorektiška – nebent tokie urbanistiniai pertvarkymai Lietuvos sostinėje yra iš tikrųjų planuojami.
Be to, pasak S. Trilupaitytės, į Ispaniją didelius turistų srautus pritraukia tos šalies klimatas bei kurortai, o Bilbao lankymas natūraliai tampa tokių kelionių dalimi. Pašnekovė teigė negalinti pasakyti, kas į Vilnių galėtų privilioti tokius smalsių, bet taip pat ir visko mačiusių vidurinės klasės keliautojų iš turtingesnių šalių srautus. Pratęsdamas jos mintį, drįsčiau teigti, kad, jei lankytojams iš užsienio nebus įdomus pats Vilnius kaip miestas (ar Lietuva kaip šalis), vien dėl Guggenheimo-Ermitažo muziejaus jie čia vargu ar važiuos.
