Kultūros ministerija mano, kad kultūros vertybių yra per daug, teigia Klaipėdos derybos narys.
Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė, kad Klaipėdos miesto konservatorių lyderis, uostamiesčio miesto tarybos narys Naglis Puteikis iš Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjo pareigų buvo atleistas neteisėtai ir šį departamento sprendimą panaikino. N.Puteikis prieš pusę metų buvo atleistas iš šių pareigų, kai bandė sustabdyti be KPD leidimo vykdomus neteisėtus paminklinio pastato – I.Simonaitytės bibliotekos senosios dalies griovimą. Apie tai su juo kalbėjosi „Balsas.lt“ spec. korespondentas Tomas Čyvas.
- Ar Jums palankus teismo sprendimas yra pradžia, esminis posūkis valdžiai atsigręžiant veidu į paveldą? Ko reikia, kad tai tikrai įvyktų?
- Manau, kad visų lygių teismai pradeda formuoti teismų praktiką ginti viešąjį interesą. Tą rodo ir šis sprendimas ir bent kol kas – visų teismų sprendimai dėl Kuršių nerijos. Kol kas viskas gamtos apsaugos ir visuomenės naudai.
Mano byloje visas administracines dviprasmybes teismas išsprendė Departamento naudai. Antai: gavau ar negavau kokį nors įsakymą, laiku ar tinkamai man ką nors įteikė, ar laiku ir tinkamai sudarė komisiją dėl mano asmens – viską sprendė valdžios naudai.
Tuo tarpu tai, kas susiję su paveldu - priešingai. Visas dviprasmybes sprendė kultūros vertybės – bibliotekos senojo pastato ir senojo pusrūsio bei jo senovinių detalių naudai.
Taigi viena iš valdžios grandžių – teismai pradeda ginti viešąjį interesą gamtosaugos ir paminklosaugos srityje. Tikiuosi, kad ši tendencija tik gerės.
- Kas visgi bus su objektais, dėl kurių prasidėjo šios bylos? Ar I. Simonaitytės bibliotekai, kitiems objektams tai dar padės?
- Pusrūsis nugriautas, o jo vietoje įrengtas įėjimas į pastato rūsį bado akis savo naujomis medžiagomis, pliku betonu, negražus, disonuoja. Ir tai matosi visiems. Maža to, tašyto granito blokai iš buvusio pusrūsio paviršinių pamatų yra sudėlioti kieme kaip skulptūrinis akcentas. Tai taip pat keistai atrodo ir bado akis – akivaizdu, kad kažkas seno nugriauta ir panaudotos naujovės, kurios nelabai tinka. Visuomenei tai tebus kaip lakmuso popierėlis, kaip testas, kurį dauguma net ir nesusijusių su paminklosauga žmonių spręs senienų naudai.
Taigi negrabaus nugriovimo ir dar negrabesnių naujovių įrengimas I.Simonaitytės bibliotekos kiemelyje tik dar labiau išryškina problemą. Pats nevykęs sprendimas tampa kultūros paminklu – gyvu kasdieniu ir akivaizdžiu priekaištu griovėjams, nereikalaujančiu itin didelių papildomų aiškinimų. Taigi įvykęs nugriovimas dirba šviečiamąjį darbą.
Teismas pasisakė, kad Departamentas nevykdė pareigos ieškoti dingusių interjero detalių. Ir nors konkretaus nurodymo Departamentui nėra, tačiau jie niekur nedings ir esant visuomenės spaudimui jiems teks ieškoti tiek paties interjero, tiek jo išnaikinimo kaltininkų, nesvarbu, kad gal jų nubausti nebegalima. Kaip Sąjūdžio laikais – svarbu niokotojų ir aplaidžių darbuotojų pavardes paviešinti. Tai taip pat bausmė.
O įstatymo prasme, jei neatsiras autentiškos detalės, kaltininkai turės iš savo pinigų padaryti kopijas. Tuo tikiu. Galų gale nestovėsiu nuošalyje, jei net apskųs sprendimą ir aš į darbą negrįšiu, kol bylos neišnagrinės Vyriausiasis administracinis teismas. Darysiu viską, kad tos detalės ar jų kopijos atsidurtų savo vietose kaip ir numatyta 1996 metais suderintame projekte.
- Esate kuravęs paveldą ir nacionaliniu mastu. Gal priminkite aplinkybes, kaip iš ten pasitraukėte. Kaip dabar vertinate bendrą jo padėtį ir kokia būtų Jūsų vizija, jei viskas priklausytų nuo Jūsų?
- 1996 m. iš Kultūros paveldo apsaugos departamento direktorių tuometinio ministro Sauliaus Šaltenio kvietimu perėjau dirbti kultūros viceministru, buvau atsakingas už paveldą, muziejus, bibliotekas.
Pasitraukiau kaip ir visi politinio pasitikėjimo pareigūnai – tame tarpe viceministrai – kai atsistatydino Ministras Pirmininkas G.Vagnorius. Atsistatydinimo pareiškimus privalo paduoti ir ministrai ir visi viceministrai. Tą ir padariau. Nebuvo jokio alkoholinio ar panašaus ir net nepanašaus incidento, apie kurį kartkartėmis parašo „Lietuvos rytas“ (atseit, buvau atstatydintas ar priverstas atsistatydinti dėl to, kad „užlėkiau“ išgėręs – nieko panašaus nebuvo ir net neįsivaizduoju, kas, kaip ir kodėl paleido šitą antį).
Jei Prezidentas būtų paskyręs R. Pakso teiktą A.Bumblauską kultūros ministru, tai šis būtų mane kvietęs būti viceministru. Pagal įstatymą būtų vykę taip: pirmiausia atleidžiami visi ankstesni politiniai pareigūnai pagal jų aukščiau minėtus pareiškimus, o tada tuos, kuriuos nori pasilikti – skiria iš naujo.
Tačiau šalia Prezidento buvę asmenys A. Bumblausko tiesiog nepraleido, o man niekas nieko niekur paveldo sistemoje dirbti nesiūlė, net atvirkščiai – blokavo visus mėginimus kur nors įsidarbinti.
Todėl priėmiau tuometinio Klaipėdos apskrities viršininko L.Kavaliausko kvietimą padirbėti AB „Klaipėdos laivų remonto“ direktoriumi ir išvažiavau į Klaipėdą. Jis kvietė mane, nes šios įmonės pusę teritorijos sudarė buvusios Klaipėdos piliavietė, ir įmonės vadovai, būdami laivų remonto patriotais, nenorėjo jokiais būdais tos piliavietės ir ant jo esančių įmonės pastatų atiduoti valstybei ir savivaldybei.
Dabartinė padėtis labai aiški – kultūros ministras J.Jučas viešai yra suformulavęs misiją ir pačiai ministerijai, ir KPD-ui: kultūros vertybių yra per daug.
Tą misiją, deja, nuolankiai ir net, pasakyčiau, entuziastingai KPD-as ir vykdo: braukia iš sąrašų, duoda leidimus nugriauti, jei negali apeiti įstatymo, tada bent jau duoda leidimą rekonstruoti vietoj restauravimo ir pan.
Mano akimis, visuomenės poreikiai yra tokie patys kaip ir nuo 1988 metų - saugoti, o ne griauti. Politikai turi vykdyti rinkėjų valią ir jų lūkesčius. Galų gale tokios pat tendencijos ir Europoje – kasmet vis daugiau ir griežčiau saugoti. Deja, šios dienos politikai esantys valdžioje, yra Jučo minėtos misijos šalininkai.
- Esate konservatorius. Kaip partinė priklausomybė atsiliepia darbui ar bent požiūriui i Jūsų veiklą?
- Įvertinus Tėvynės sąjungos atsiradimo aplinkybes ir žmones, kurie joje yra, ši partija privalo atstovauti tam, ką minėjau aukščiau – t.y. europinėms paminklosaugos tendencijoms. Tai ji ir mėgina daryti. Privalau įsitraukti į tai ir pats, padėti partijai aiškiau tai formuluoti. Tėvynės sąjunga turi šią savo nuostatą išsakyti garsiai ir viešai, pvz., apsaugoti Šiaulių amfiteatro aikštę nuo „prichvatizavimo“ ir užstatymo ir planų. Tokios linijos šalininkų Tėvynės sąjungoje yra žymiai daugiau, nei kitaip manančių.
- Ar visuomenė šiandien jau pakankamai suinteresuota ir nusiteikusi kovoti už savo paveldo išsaugojimą?
- Taip, ir kaskart vis labiau. Paskutinis pavyzdys – 350 kybartiečių peticija. Ne kur nors didmiestyje, o mažame miestelyje žmonės ryžosi pasipriešinti ministro sprendimui. Tai ne tik kad nosies nušluostymas Vilniui ar kitam miestui, tai vilties teikiantis pilietiškumas.
