Pagaliau „planuota“ recesija atėjo. Nuo to laiko, kai buvo paskelbta pasaulinės finansų krizės pabaiga, daug buvo rašoma, kalbama ir prognozuojama apie ekonomikų augimo sulėtėjimą maždaug šiais ir kitais metais (aišku, kai kurie ūkio sektoriai tuo metu tikisi priešingo dalyko – atsigavimo).
Tikriausiai kaip tik dabar galima prisiminti vieną iš kapitalo rinkos mitų, kad indeksai visada eina prieš makroekonominius rodiklius.
Pasaulinės finansų krizės pradžia laikomi 2008 metai. Akcijų indeksai pradėjo kristi jau 2007 metais. O kilti – 2009 metų kovą. Ir tik po kurio laiko buvo „oficialiai“ paskelbta krizės pabaiga. Tai tarsi ir patvirtina minėtą mitą.
Pagrindiniai Baltijos šalių indeksai OMXV, OMXR, OMXT, OMXB nuo aukštumų 2007 m. spalio 8 d. iki dabar nukrito 48 proc., 56 proc., 38 proc., 49 proc. atitinkamai. Tad kyla įdomus klausimas, ką šiandienė „pranašauja“ dabar?
Pasižiūrėję į šių indeksų sudėtis matome, kad jose daug bendrovių, kurių veiklos rezultatai tiesiogiai priklauso nuo bendros ir šalies, ir pasaulio ekonomikos būklės, vartojimo lygio.
Tad nenuostabu, kad investuotojai yra pakankamai atsargūs ir įsiklauso į ekonomistų perspėjimus (pasaulinę finansinę krizę išpranašavo gerai žinomas ekonomistas Nourielis Roubini). Todėl panikos rinkoje nejaučiame. Žinojome, kad krisime, – ramiai ir lėtai pinigus iš sumažėjusio pelningumo zonos perinvestavome į saugesnius ar pelningesnius instrumentus. Arba bent jau beatodairiškai nepirkome visko, kas po ranka pakliūva.
Šiais laikais laikyti grynuosius pinigus – nebūtinai geriausias pasirinkimas. Pagrindinių valiutų bazinės palūkanų normos vis dar yra istorinėse žemumose. Nors jau panašu, kad ir procentų diriguotojams, ir investuotojams, ir pačioms valiutoms jau „nusibodo“ trinti dugną. ECB euro bazines palūkanas jau pakėlė iki 1,25 proc. Kelia ir kitos nacionalines valiutas turinčios šalys.
Šiandien dar būtų sunku pasakyti dominuojančio pinigų srauto kryptį. Prieš metus jis buvo apibrėžtas vienareikšmiškai – kapitalas „migruoja“ besivystančių ekonomikų link. Šiandien kryptis neaiški. Daug kam atpigus – pasikeitė net aukso ir naftos, maisto produktų kainos – tapo patrauklūs daugelis instrumentų, sektorių ar regionų, gal tik Kinijos ekonomika šiuo metu investuotojams kelia rūpestį, o Vakarų Europos problemas geriau stebėti iš šalies.
Be abejo, vienareikšmiškai teigti, kad pasiekėme recesiją, būtų per drąsu. Analitikai optimistiškai vertina ekonomikos perspektyvas. Greičiausiai taip ir bus. Tačiau tie patys analitikai taip pat mano, kad bendrovės, iš jų ir kurių akcijos kotiruojamos biržose, artimiausiu metu negalės pasigirti tokiu sparčiu pelno augimu, koks fiksuojamas nuo 2009 metų. Su jais sunku būtų nesutikti.
Nestebime staigaus akcijų kainų kritimo, tad galime manyti, kad yra grynai techninis procesas, kai buvus augimui išnaudojamas buvusių lūkesčių potencialas ir šiuo metu nėra „motyvacijos“ dar kelti akcijų kainų. Tai greitai praeina.
Pesimistinis scenarijus atrodytų kur kas niūriau. Graikija bankrutavo, likusios PIIGS šalys – ant ribos, Kinijoje sprogo visi burbulai, Brazilija nustojo augti, JAV nesuvaldė infliacijos, nedarbas pasiekė neregėtus mastus – vartojimas pasaulyje merdi.
Tai košmariškas sapnas, kurio nenorėtų susapnuoti nė pats N. Roubini. Mes taip pat tikėsimės, kad to nebus, o jei ir bus, ne viskas iš karto. Ekonomikos augimo etapu mes siekiame padidinti savo kapitalą, o recesijos ar krizės metu siekiame jį išsaugoti nesumažėjusį. Kiekvienu atveju renkamės atitinkamus investavimo instrumentus.
Jų visada yra. Netingėkime pasidairyti...
