Daugelį metų buvome Rusijos priešų „Top 5“, tačiau pernelyg nekreipėme į tai dėmesio, o turėjome, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto seminare „Informacinio saugumo spragos ir grėsmės Lietuvoje“ sako politologas Nerijus Maliukevičius. Jo teigimu, santykis tarp to, ką Vladimiras Putinas sako, ir to, ką daro, yra labai glaudus.
„Tai, kaip dabar apie Lietuvą šnekama „Didžiąjame Rusijos pasakojime“ [dabartinės valdžios Rusijos vizijoje, kuri aprėpia istorinės Rusijos teritorijas ir galybę – LRT.lt], yra simptomas ir mes turėtume susirūpinti. Istorija parodė, kad santykis tarp to, kas sakoma, ir to, kokie veiksmai yra atliekami vėliau, yra glaudus“, – kalba politologas.
N. Maliukevičius atkreipia dėmesį į tai, kad Rusija atgaivina ir kartoja savo pasakojimą. Anot politologo, Rusijos kuriamas pasakojimas per metus ir dešimtmečius yra šiek tiek kaitaliojamas, tačiau galiausiai galima pastebėti, kad jis pritaikomas ir Ukrainai.
„Vienas mums gerai žinomų pavyzdžių – „savi šaudė į savus“ istorija. Šį pasakojimą girdėjome patys, dabar galime girdėti Ukrainos Maidano kontekste“, – pažymi politologas.
Jo teigimu, itin svarbu yra ne tiek tai, kas ir kaip yra pasakojama, o patys pasakotojai: „Pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kalbėdamas apie Lietuvą kaip revoliucijų Maidane organizatorę, šiandieną yra pasakotojas. Tai rodo grėsmingus Kremliaus požiūrio į mus poslinkius.“
Anot politologo, taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Rusijos informaciniame kare atsirado naujų aspektų. Informacijos kontrolė tampa pastebima ne tik žiniasklaidos, tačiau ir, rodos, saugių ryšių, pavyzdžiui, diplomatinių pokalbių, erdvėje. Šį naują informacinio karo aspektą buvo galima matyti, kai buvo paviešinti Lietuvos ambasadorių Vengrijoje ir Azerbaidžane pokalbiai.
Politologo teigimu, efektyvesnė išeitis iš situacijos, kai informacinio karo taktika įgyja naujus aspektus, yra ne rusiškos žiniasklaidos ar kultūrinės produkcijos draudimas, o alternatyvių, patrauklesnių šaltinių pasiūla visuomenei.
