Aplinkiniams Oksanos Skardžiuvienės profesija neretai kelia nuostabą. Tačiau į tolimuosius reisus ji važiuoja ne viena, o kartu su darbo partneriu – savo vyru Liutauru.
Su juo ji susipažino gana atsitiktinai – internetinėje svetainėje. „Mano vyras Liutauras Lietuvoje buvo ūkininkas. Jis mėgsta važiuodamas praverti langą, pasimėgauti grynu oru ir gaiva. Vėliau Liutauras savo ūkį perleido broliui ir atsikraustė gyventi pas mane į Kuršėnus“, – judviejų gyvenimo pradžią prisimena moteris.
Taip porai gimė dvi dukros, dabar jau šešerių Eirida ir šešiolikmetė Benita. Sukūrę šeimą, Liutauras su Oksana pradėjo svajoti apie nuosavą būstą, tačiau dirbdami Lietuvoje, negalėjo sau to leisti.
Prieš ketverius metus pirmasis išsilaikyti teises ir tapti nuolatiniu tolimųjų reisų vairuotoju nusprendė Liutauras. „Dar dabar prisimenu, kuomet jis išvažiavo į pirmąjį reisą. Stovėjau šalia ir galvojau, kaip norėčiau ir aš išsilaikyti teises. Kas žino, ar sugebėčiau važiuoti ir aš kartu su juo...“, – savo pamąstymus prisimena Oksana.
Dirbti nusprendė dėl geresnės ateities
Šiandien moteris juokiasi – reikia svajoti atsargiai. Dabar Oksana priklauso krovininio autotransporto profesinei sąjungai ,,Solidarumas'' ir pati vairuoja sunkiasvorį automobilį.
Tačiau ji atvira, viskas tik dėl geresnės judviejų šeimos ateities. „Kaip ir didžioji dalis žmonių, kartu su vyru turime svajonę įsirengti savo nuosavus namus. Nenorėjome imti paskolų, todėl nusprendžiau padėti vyrui, kad greičiau įgyvendintume savo svajonę. Tokiu būdu iškeičiau savo mylimą konditerės profesiją į tolimųjų reisų vairuotojos darbą“, – pasakoja ji.
Jau pusantrus metus po Europą važinėjanti moteris su nerimu prisimena savo pirmuosius važiavimus. „Pirmą kartą teko nuvažiuoti iki Portugalijos ir Ispanijos. Kiekviena šalis, pro kurią tenka pravažiuoti, turi savo niuansus: skiriasi keliai, mokėjimo aikštelės. Tačiau pirmuosius kartus drebėdavau prieš kiekvieną sankryžą ir važiavimą. Kuomet šalia būdavo mano vyras, per mūsų aštuoniolikos valandų važiavimo laiką, jis niekada negalėdavo užmigti“, – prisimena ji.
Pirmieji Oksanos išvažiavimai pasižymėjo ne tik didžiule baime, bet ir sudėtingomis oro sąlygomis. „Kai buvo pirmieji mūsų važiavimai, mes patekome į labai dideles liūtis Ispanijoje. Tada mums teko važinėti serpantinais, o mašina buvo pakrauta labai stipriai.
Važiuodama apsiverkiau, bijojau nuvažiuoti nuo kelio... Mano vyras neleido man mažinti greičio ir patarė laikyti tokį greitį, kaip važiuoja visi. O man atrodė, kad aš norėčiau važiuoti iš lėto ir ramiai. Tai yra geriausios gyvenimo pamokos, dabar aš važiuoju atsipalaidavusi. Tačiau to išmokti daug sunkiau moterims nei vyrams“, – tikina tolimųjų reisų vairuotoja.
Skaudžiausia – palikti dukras namuose
Vos tik pradėjusi dirbti tolimųjų reisų vairuotoja, Oksana jautė didžiulį vidinį pasididžiavimą, o ir kolegos negalėdavo nuslėpti nuostabos, už vairo išvydus moterį.
„Aš taip savimi didžiavausi. Leidžiantis saulei, vairuodama stebėdavau savo šešėlį priekyje. Jį išvydus mane net šiurpas nukrėsdavo. Kartodavau sau, kad turiu būti susikaupusi, neužmigti, stebėti kelią ir krovinį“, – pasakoja moteris.
Nors vairuoti krovininį automobilį moteriai tapo įprastu darbu, ji negali jo pavadinti savo svajone. „Yra labai daug moterų, kurios mėgsta savo darbą ir į nieką jo nekeistų. Jos keturis mėnesius išbūna reise ir parvažiavusios namo dreba, sapnuoja kelią ir vėl nori išvažiuoti. Aš deja, negaliu to pasakyti dėl to, kai pas mane namuose laukia mažos dukros. Kaip mamą, mane tai labai gniuždo“, – atvirauja ji.
Daugelis mano, kad išsiskyrimai kiekvieną kartą tampa lengvesni, bet moteris atvira – kiekvieną kartą jie tik skaudesni. „Pamenu, kai nusprendėme pradėti važinėti drauge ir pasakėme tai dukroms. Atrodė, kad kiekvieną kartą išvažiavus bus lengviau. Tačiau taip nėra. Kuo toliau, tuo labiau tie išsiskyrimai sunkėja. Daug kartu su vyru norėjome sustoti, tačiau esu užsispyrusi – noriu įvykdyti mūsų numatytą tikslą. Tačiau dabar esu nusprendusi, kai mano dukra pradės lankyti mokyklą, tikrai nebevažiuosiu“, – savo sprendimą paaiškina sunkiasvorio automobilio vairuotoja.
Žinoma, moteris šalia savęs visuomet turi vyrą Liutaurą. Tačiau Oksana pripažįsta, kad ir tai ne visada yra pravartu.
„Būna labai daug situacijų, kurias reikia stengtis išspręsti. Ir jos pasitaiko daug dažniau nei tiems, kurie susitinka namuose tik vakare po darbų. Tačiau mes stengiamės kalbėtis. Būna dienų, kai nešnekame visai, kol viskas susikaupia ir išsipasakojame. Ne daug porų galėtų tiek laiko išbūti kartu“, – mano Oksana.
Matyti kraupias avarijas – gali ne kiekvienas
Palikti dukras Lietuvoje prižiūrėti savo tėvams, Oksanai reikalauja daug ištvermės ir ryžto. Tačiau tai ne vienintelė problema. Ištisas valandas vairuodama krovininį automobilį, moteris jaučia didžiulį stresą ir nuovargį, o tai ypatingai veikia moters sveikatą.
„Grįžus namo, teko nueiti pas daktarus. Jie man diagnozavo visišką nervinį išsekimą. Dar sėdėdama gydytojo kabinete pradėjau verkti. Taip pat nuolatiniai krovimai atsiliepia ir nugarai“, – atvirauja ji.
Įprasta manyti, tačiau moterys gali būti jautresnės už vyrus, tačiau Oksana tikina, kad su jomis galima susitaikyti, o štai matyti avarijų vaizdai keliuose išlieka visam gyvenimui.
„Matytas avarijas keliuose yra be galo sunku. Matyti užklotus kūnus, sutraiškytus automobilius – galėtų tikrai ne kiekvienas. Esu mačiusi tokių vaizdų, po kurių dvi dienas vairuoti tikrai negalėjau. Labiausiai sukrečia, kai avarijose dalyvauja vaikai, tokiais momentais būna sunkiausia. Kai automobilyje būname vieni, tampame dar jautresni“, – pripažįsta vairuotoja.
Oksana tikina, kad dabar moterys vairuotojos nėra retenybė. Ypatingai Ukrainoje ir Baltarusijoje vyrai labai apsidžiaugia, pamatę moterį vairuotoją. O štai Lenkijoje – neretai taip stipriai nustemba, kad paprašo ir dokumentą parodyti.
Pamatyti vaizdai tampa atsvara sunkumams
Tolimųjų reisų vairuotojų darbas turi ir savo privalumų kelionių mėgėjams. Pravažiuodami įvairias šalis, vairuotojai gali ne tik jomis pasigrožėti, bet ir radus bent vieną laisvą valandą, užsukti apsižvalgyti.
„Važiuodama pamatau nuostabiausius vaizdus ir tos šalies išorę. Pamačiusi Ispanijos ir Austrijos kalnus dėkojau dievui, ką mato mano akys. Kai būna sunku, stengiuosi prisiminti ir pasidžiaugti tokiomis akimirkomis.
Nors ir turime penkias valandas miegui, visada stengiamės pasivaikščioti. Norėtųsi patekti į renginius ir karnavalus, bet mes esame atsakingi už patį vilkiką ir retai drįstame jį palikti vieną“, – apie važinėjimą po Europą pasakoja Oksana.
Didžiausią įspūdį iki šiol moteriai yra palikusi Olandija. Jai tai artimiausia sielai, tvarkinga, graži ir besišypsančių žmonių šalis.
Anksčiau Oksana su savo vyru kelyje praleisdavo net iki devynių savaičių, bet augant vaikams ir matant, kaip kelias įtakoja judviejų santykius, pora nusprendė į keliones važiuoti kas dvi savaites.
„Aš neskaitau buvimo kabinoje – gyvenimu. Man gyvenimas yra namai. Tikrasis malonumas man – kai galiu nueiti į savo vaiko darželio susirinkimus ir šventes“, – įvardija moteris.
