Gimusi Klaipėdoje, vėliau persikrausčiusi į Kauną, akademinių atostogų metu Ornela nusprendė išvykti į Angliją užsidirbti. Tuo metu taip darė daugelis, tad ir ji – ne išimtis. Tačiau išvykdama nė negalvojo, kad apsigyvens svečioje šalyje.
„Važiavau pusei metų, bet kaip atvažiavau, taip ir nebeišvykau, pasilikau ten. Žmonės galvoja, kad pasaulis platus – iš tikrųjų nėra jis toks platus, viskas pasiekiama ranka“, – šypteli Ornela.
Gyvenimą pakeitė arabų šeicho pasiūlymas
Jos išvykimo istorija taip pat neįprasta. Skristi lėktuvu nedrįso – per didelė rizika, kad bus neįleista į šalį. Tad į Angliją vyko su vilkiko vairuotoju, kaip antra vairuotoja.
„Vairuotojas juokėsi, kad moters dar nė karto nevežė. Pasakiau: „Pabandom“. Jis pasakė, kad jei esu tokia optimistė, jam jokio skirtumo, aš sumoku už kelionę, o jis mane nuveža. Nežinojau, kas laukia, sakiau prie sienos žiūrėsime – įleis ar neįleis“, – pasakojo O. Freimanė.
Moteris sukurpė tokią įtikinamą istoriją, kad pasienietei neliko nieko kito, kaip tik įleisti į šalį ir palinkėti sėkmės. Ornela sukūrė istoriją, kad vilkiko vairuotojas, su kuriuo ji atvažiavo – jos vaikinas, o ji įtaria, kad Anglijoje jis kuria atskirą gyvenimą ir yra neištikimas. „Buvo visiems juoko, sakė tu ir sugalvoji visokių istorijų, bet juk reikia suktis iš padėties“, – nusijuokė ji.
Pažįstami, jau kurį laiką gyvenę Anglijoje, padėjo Ornelai įsidarbinti viešbutyje: „Visi sakė, kaip bus sunku dirbti, pervargsi. Man darbas viešbutyje kėlė juoką.
Visi skundėsi, kad darbas sunkus, bet man juk pasakė, kokie yra standartai, jeigu dirbi gerai, greitai, padarai darbus – nėra ko jaudintis.“
Atsakingi asmenys netruko pastebėti kruopštaus moters darbo, tad greitai kilo pareigose, užėmė vis atsakingesnes pareigas, kai netikėtai sulaukė viliojančio pasiūlymo.
„Buvau pakviesta arabų šeicho iš Kataro, jis buvo super VIP svečias viešbutyje, jam patikdavo, kad visada atvažiavus jo norai jau būdavo iš anksto išpildyti. Jis man pasiūlė pusę metų padirbti jo namuose, kol jis statėsi kitus namus, kad prižiūrėčiau visus jam dirbančius darbuotojus“, – šypteli pašnekovė.
Paklausta, ar nebuvo liūdna palikti darbo viešbutyje, moteris numoja ranka – šį darbą jau žinojo nuo A iki Z, tad jau darėsi nuobodu:
„Kai pripranti prie rutinos, supranti, kad tavo gyvenimas eina šuniui ant uodegos, nes dirbi tik dėl algos. Tada arba turi kažką keisti, arba tobulėti ir kilti į viršų, kitaip esi pasmerktas pilkai kasdienybei.
Kai sulaukiau tokio pasiūlymo, iškart sutikau, nes svečią pažinojau ne vienerius metus, juolab, kad jis pats nuėjo pas viešbučio direktorių ir susitarė, kad mane išleistų tą pačią dieną.“
Darbo valandų neskaičiuoja
Prabėgus lygiai pusei metų darbo pas arabų šeichą, Ornela atgal į viešbučius nebesidairė. Ji rado agentūrą, kuri įdarbina turtuolių asistentus, taip jos gyvenime atsirado šeima, kuriai dirbo net 13 metų.
Nors vien mintis apie darbą su turtuoliais gali apsukti galvą, O. Freimanė greitai nuleidžia ant žemės – dirbti reikia daug, neskaičiuojant darbo valandų.
„Darbo diena, jeigu atvirai, darbo valandų neturi. Jeigu ateinu į darbą nuo 8 ryto, apžiūriu visą pastatą, kas vyksta. Jų namai visai kitokie – ten yra baseinai, masažų salės, netgi kirpyklos.
Kiekvieną dieną kas nors nutinka, yra be galo didelis kiekis darbuotojų, yra keli šefai – kasdien reikia sužiūrėti, kas bus valgoma, maistas negali kartotis, viskas turi būti šviežiai nupirkta ir pagaminta. Viską reikia sužiūrėti iki smulkmenų“, – pasakojo moteris.
Ornela sako, kad viskas vyksta panašiai kaip viešbutyje – juk apsistojant jame žinome, kad dėl jokių smulkmenų nereikės sukti galvos, viskuo bus pasirūpinta. Lygiai taip pat yra ir dirbant šeimai:
„Dirba daug darbuotojų, bet jie jų nemato. Viskas verda aplink juos. Jų norai įgyvendinami tyliai, jiems nežinant. Ateini į darbą ir turi užtikrinti, kad nebūtų jokio skundo, kad darbai būtų atlikti sekundžių tikslumu.“
Net kai viršininkai, kaip juos įvardija pati O. Freimanė, važiuoja atostogų, būtina pasirūpinti, kad ten būtų visko, ko reikia. Pavyzdžiui, jei nėra tokio vandens, kokį geria šeimininkai, jis nuperkamas ir išsiunčiamas į kitą šalį.
„Mano viršininkai man yra viskas, aš turiu pasirūpinti jų gerove. Aš turiu viską sužiūrėti – visą dienotvarkę nuo atsikėlimo iki ėjimo miegoti, kad viskas mano bosams būtų po ranka ir viskas taip, kaip jie nori“, – atvirauja Ornela.
Net ir išvykus iš šeimininkų namų, darbinis telefonas visada po ranka – moteris juokiasi, kad kitaip ir būti negali. Juk niekada negali žinoti, kada iškils kokia problema, kurią reikės spręsti čia ir dabar.
Kartais į skambučius tenka atsiliepti ir viduryje nakties, ir vykti apžiūrėti namų, nes kažkas į juos laužiasi. Tenka reaguoti ir į skambučius, kad vagia automobilį, pasirūpinti, kad jis būtų surastas, o tada bet kuriuo paros metu vykti jį pasiimti:
„Kiekvieną dieną kas nors nutinka. Vieną dieną kas nors rimčiau, kitą dieną kas nors juokingo. Kadangi namai dideli, prietaisų daug, žmonių daug, visada kas nors vyksta. Tuo ir įdomus šis darbas – kiekviena diena yra vis kitokia.“
Randa laiko ir nuosavam verslui
Po 13 metų, per kuriuos šeimininkų šeima tapo ir antrąja Ornelos šeima, ji priėmė sunkų sprendimą ir pradėjo dirbti kitai šeimai. Kaip pati sako, išėjimas iš darbo prilygo skaudžioms skyryboms, bet gyvenimas nesustoja – teko rinktis, ar mažinti darbo apimtis, dėl ko nukentėtų ir atlyginimas, ar ieškoti kitos šeimos, pas kurią galėtų dirbti.
„Nori nenori turi žiūrėtis kažko kito, todėl teko išsiskirti. Turiu ir savo gyvenimą gyventi. Kad ir kaip gerai būtų darbe, visi į darbą einame uždirbti pinigus“, – priduria ji ir sako, kad uždirba tikrai ne vidutinę algą, bet ir dirba daug.
Tai, kad norint pasiekti svajonių, reikia atkakliai dirbti, moterį išmokė jos tėvai. Jie vis sakė, kad norint gyvenime kažko pasiekti, pasagą, kuri kabinama ant namų durų, kad pritrauktų sėkmę, reikia kalti prie kojų ir eiti dirbti.
Tad nenuostabu, kad O. Freimanė darbui atsidavusi visu 100 proc. ir dirba neskaičiuodama darbo valandų. Tačiau kaip pavyksta suderinti darbą su asmeniniu gyvenimu?
„Mažai miegu, gal todėl viską spėju. Ir labai retai žiūriu televizorių. Kiti klausia, kaip aš viską suspėju, tad galiu tiesiai šviesiai paklausti – kiek laiko žmogus po darbo praleidžia prie televizoriaus?
Jeigu kiekvienas laiką po darbo skirtų saviems tikslams, o ne televizoriui, visi turėtume užtektinai laiko įgyvendinti savo planus. Man nesvarbu, kad rankoje darbinis telefonas, bet parėjusi namo aš tvarkausi savo reikalus.“
Ji spėja ne tik pasirūpinti viskuo, kad šeimininkų diena praeitų be menkiausio trikdžio – ji taip pat yra žmona, dviejų vaikų mama ir nuosavo verslo kūrėja. Su darbiniu telefonu kišenėje ji keliauja į vyro jai įkurtą laboratoriją, kur kuria natūralią, rankų darbo kosmetiką.
Kol kas tai tik pomėgis – Ornela sako, kad dirbs tol, kol abu vaikai susikurs savo gyvenimus ir atsistos ant kojų. O vėliau planuoja gyventi Londono užmiestyje, užsiimti tik savo verslu ir kurti dar daug įdomių dalykų.
