Estetinė plastinė chirurgija – jau visiems tapo žinomu ir suprantamu dalyku. O kas yra plastinė ir rekonstrukcinė chirurgija – atsakys ne kiekvienas. Net ir patys šios srities medikai, mikrochirurgai, trumpai savo veiklos apibūdinti negali. Bet be tokios medicinos srities avarijose sužaloti žmonės taip ir liktų be rankų ar kojų arba negalėtų jų, pažeistų, valdyti, moterys po onkologinių operacijų vietoj krūties turėtų slėpti tuštumą, reumatoidinio artrito susuktomis rankomis senelis nepanešiotų anūko...
Ir dar, kaip patikslino gyd. mikrochirurgas prof. Kęstutis Vitkus, mikrochirurgija nieko bendra neturi su grožio operacijomis, kurios yra mokamos ir kurių neatlieka valstybinės ligoninės.
Ką daryti, jei nutraukė pirštą?
O kur kreiptumėtės, jei jūsų vaikas susižalojo žaisdamas su petarda ir jam nutraukė pirštą? Jei vyrui statybose sunkus blokas sutraiškė pėdą? O gal turite paveldėtą rankų ligą, kai ima traukti pirštus, jie susiriečia ir neišsitiesia? Ar, neduok Dieve, kažkas neteko galūnių? Lėksite pas traumatologus ir būsite neteisūs, nes tik veltui švaistysite taip brangų laiką. Įdėkite amputuotą dalį į polietileninį maišelį, jį aklinai užriškite ir panardinkite į vandenį su ledais. Tada skubėkite (neužtrukite ilgiau 6 valandų) tiesiai pas juos – mikrochirurgus. Tik jie gali juvelyriškai susiūti trūkusius nervus, atstatyti audinius taip, kad juose cirkuliuotų kraujotaka, kad sužalotas organas jums vėl tarnautų ir galėtumėte grįžti į normalų gyvenimą. Be to, reikia žinoti, kad tokias operacijas apmoka Valstybinės ligonių kasos ir jų neatliks jokia privati klinika, nes tiesiog neturės tokios sudėtingos aparatūros.
Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojus rasite keturių didžiausių Lietuvos miestų valstybinėse ligoninėse, o Vilniuje, Santariškėse yra seniausias Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyrius, kuriam sukanka jau 30 metų. Ten dirba medikai, kurių credo, kaip sakė, med.dr. Vytautas Tutkus, – „įsiklausyti į audinį, pajausti jį ir tausoti, nes tai yra gyvas daiktas“. Medikas tvirtina, kad plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos specialistai – universalūs. Jie turi išmanyti kraujagyslių chirurgiją, kad galėtų jas susiūti, neurochirurgiją, kad teisingai susiūtų nervus, traumatologiją ir ortopediją, kad sugebėtų sudėti kaulus ir susiūti sausgysles.
Iš mūsų mikrochirurgijos istorijos
Pasaulyje mikrochirurgijos metodo įdiegimas klinikinėje praktikoje pradėtas eksperimentinėse laboratorijose. Vėliau, įsisavinus mikrochirurginę techniką, išmokus mikroskopo pagalba susiūti smulkias kraujagysles ir nervus, atliktos pirmosios galūnių replantacijos, o tai, paprastai sakant galūnės prisiuvimas. Pirmąją rankos piršto (tai buvo nykštys) replantaciją, taikant mikrochirurgijos metodą 1965 m. atliko japonai Komatsu ir Tamai.
Panašiu keliu, tačiau gana įdomiomis aplinkybėmis, mikrochirurgija vystėsi ir Lietuvoje. XX a. 8 dešimtmečio pabaigoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje vienintelis mikrochirurgijos centras buvo Maskvoje. Lietuvoje steigti tokio centro bent artimoje ateityje neplanuota. Šią idėją iš už Atlanto atsivežė doc. Mečislovas Vitkus. Viešėdamas JAV, jis aplankė visame pasaulyje gerai žinomus rekonstrukcinės mikrochirurgijos, plaštakos chirurgijos centrus. Pamatęs ten jau kasdienybe tapusias galūnių replantacijas, audinių kompleksų transplantacijos operacijas, nusprendė pasėti mikrochirurgijos metodo grūdą ir Lietuvoje.
1979 m. pradėtas intensyvus darbas pačių iniciatyva įkurtoje mikrochirurgijos laboratorijoje. Joje atlikta daugybė mokslo – eksperimentinių darbų su laboratoriniais gyvūnais: bandyta ir ištobulinta smulkių kraujagyslių (diametras – 1 mm ir mažiau) susiuvimo technika naudojant operacinį mikroskopą ir labai plonus chirurginius siūlus. 1980 m. Vilniaus „Raudonojo kryžiaus“ ligoninėje prof. Kęstutis Vitkus ir doc. Mečislovas Vitkus pirmąkart Lietuvoje jaunam vyrui replantavo du visiškai amputuotus rankos pirštus.
„Turėjau tokį specialų atlasą, atšviestą kopijavimo aparatu, pagal kurį pradėjome su kolegomis ieškoti kraujagyslių tiek iš išorinės, tiek iš vidinės plaštakos pusės“ – šią operaciją prisiminė prof. Kęstutis Vitkus. – „Žiūrint plika akimi kraujagyslių nesimatė, o pažiūrėjus pro mikroskopą vaizdas pasikeitė – visi horizontai atsivėrė. Toji operacija tada truko dvylika valandų. Susiuvus venas ir arterijas, kraujagyslės užsikimšo, todėl teko imti venas iš kojos ir siūti dar kartą.
Dabar pirštą galėčiau prisiūti per pusantros valandos, o tuomet teko išradinėti dviratį“. Pirmoji amputuotų kojų replantavimo operacija, kurią 1983 m. atliko med.dr. Vytautas Tutkus, sukėlė medikui tokius prisiminimus: „Girtam vyrui važiuojantis traukinys nukirto abi jo kojas. Blauzdos buvo taip sutraiškytos, kad operuojant teko sutrumpinti kojas net dvidešimčia centimetrų“. O prof. K. Vitkui teko traukinio sužalotai moteriai iš dviejų kojų fragmentų „daryti“ vieną koją. Šios operacijos buvo sėkminga, račiau tai, kas tuo metu atrodė tarsi stebuklas, vėliau tapo mikrochirurgų kasdienybe.
Nuo prisiūtų rankų iki rekonstruotų krūtų
Nuo 1982 m. balandžio 1 d. mikrochirurginė pagalba žymiai išsiplėtė. Pradžioje daugiausia dėmesio skirta plaštakos rekonstrukcijai, jos funkcijų atkūrimui.
Dabar sėkmingai atliekamos amputuotų galūnių (dažniau rankų) replantacijos, taip pat sudėtingos rekonstrukcinės operacijos pacientams, patyrusiems dauginius rankos sužalojimus. Replantuotų galūnių prigijimas viršija 90 proc. ir prilygsta geriausių užsienio klinikų rezultatams. Neesant galimybių replantuoti rankos pirštus, plaštakos funkcijos atkuriamos persodinant kojos pirštus. Kaip papasakojo, Santariškių ligoninės plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas, docentas med.dr. Mindaugas Minderis, ypač svarbu rekonstruoti rankos nykštį, nes šis pirštas plaštakos funkcionalumui pats svarbiausias. „Dabar kasmet „prisiuvama“ apie 20-30 galūnių, tai perpus mažiau nei anksčiau, nes Lietuvoje neliko stambių gamyklų, kur dažniausiai ir buvo patiriamos tokio pobūdžio traumos“. – sakė jis.
Labai gerų rezultatų pasiekta mikrochirurgiškai iš pilvo ar nugaros audinių rekonstruojant dėl vėžio pašalintas krūtis. Pasak gyd. med.dr. Nerijaus Jakučio galimybių padėti tokias onkologines operacijas patyrusioms moterims yra daug, tačiau visuomenėje apie tai paprasčiausiai trūksta informacijos, o ir onkologai tarsi nukreipia pacientę kita linkme, neva, žmogus išgelbėtas ir to tarsi ir pakanka.
Traumų sumažėjo, ligų padaugėjo
Kaip konstatavo docentas M. Mileris, nors traumatizmas ir sumažėjo, ligų ne tik buvo daug, bet atsirado ir daugiau. Guodžia tai, kad sparčiai įsisavinant vis naujų sudėtingų operacijų atlikimo techniką, dabar tapo įmanoma išgydyti ir pacientus, daugelį metų sergančius lėtiniais apatinių galūnių kaulų osteomielitu, pseudoartrozėmis, trofinėmis opomis, dėl traumų atsiradusiais minkštųjų audinių, kaulų, sausgyslių, nervų defektais. Anksčiau šių pacientų gydymas buvo ilgas ir varginantis, o rezultatai netenkino nei gydytojų, nei pacientų. „Kasmet tenka operuoti vis daugiau reumatoidiniu artritu sergančių pacientų dėl sausgyslių ir sąnarių pažeidimo, sumažinti plaštakos deformacijas arba užkirsti kelias joms vystytis.
Tačiau jei reumatologai dažniau mus rekomenduotų savo pacientams, galėtume sugražinti normalų rankų funkcionalumą ir dar ne vienam žmogui“ – konstatavo doc. Minderis. Šioje srityje chirurgijai dar atviros plačios perspektyvos. Viena jų – plaštakos sąnarių endoprotezavimas. 2005 m. med. dr. N. Jakutis kartu su kolegomis vieni pirmųjų šalyje reumatoidinio artrito smarkiai pažeistus delninius plaštakos sąnarius pakeitė moderniais implantais iš silikono pagal pasaulyje priimtą operacijos metodiką, panaudodami specialų šioms operacijoms skirtą chirurginių instrumentų rinkinį.
Gerų rezultatų pasiekta operuojant vaikus dėl įgimtų plaštakos anomalijų. Sėkmingai atliekamos nosies ir ausies atkūrimo operacijos dėl įgimtų anomalijų arba dėl traumos pasekmių, koreguojama paralyžiuotos veido pusės išvaizda. Artroskopinės (endoskopinės) operacijos, kurių privalumas tas, kad dėl daug mažesnio operacijos traumatizmo, palyginti su atviromis operacijomis, ligoniai kur kas anksčiau tampa darbingi, taikomos esant kelio, peties, alkūnės, čiurnos ir riešo problemoms.
