Kuomet susigalvojau šį žodynėlį, kaip visuomenės sąmonės ir elgsenų analizės formą, Kęstučio Girniaus publikacija, it kokia Tado Kosciuškos sukilimo patranka, dar nebuvo išridenta į politinio gyvenimo gatvę. Tiesiog taip sutapo, kad žodis saugumas negausiame sumanymų sąraše buvo antras. Po mūsų teisių – mūsų saugumas. Arba, jei norite, saugumas tų, kurie idealistiškai reikalauja savo teisių.
Yra viena liūdnai prisimenama istorija apie nacių oro karo vadą Hermaną Geringą, kuris sakydavo, kad išgirdus žodį kultūra jam knieti stvertis revolverio. Daugeliui sovietmečio atmintį nešiojančių jau žilstančių vyrų ir moterų dar neturi būti išblėsęs kitas jausmas: išgirdus žodį saugumas apima toks nerimas, kad šiurpuliukai bėgioja nugara ir norisi pagalve uždengti laidinį telefoną. Net tas keistas dalykas, kad KGB ir kagėbistai sovietiniais metais buvo tvarkingai lietuvinami. Šiandieniams sovietų slaptųjų tarnybų ir jų agentų pavadinimams anuomet viešai nuskambėjus, kažkas visam gyvenimui būtų praradęs jei ne fizinę laisvę, jei ne protą psichuškėje, tai ramybę, saugumą ir karjeros galimybes. O jei ir po to karjera nebūtų buvusi prarasta, tai tokio karjeros žmogaus bylos reikėtų ieškoti KGB archyve, Liustracijos komisijoje arba dabartinių Lietuvos saugumiečių stalčiuose.
Saugumas šiandien yra bene labiausiai perversiškas žodis lietuvių kalbos žodyne. Nesaugumo šalyje ir pasityčiojimo bei psichologinės prievartos ir galios demonstravimo klimate saugumas net padoriausius patriotus turi priversti pasijausti nesaugiai. Po pulkininko V. Pociūno mirties nesaugiai pasijausti galėjo net patys saugumiečiai. Net jei mes niekada nesužinosime visų pulkininko žūties aplinkybių, arba dar daugiau – būtent dėl to, kad nesužinosime – šis faktas įtarumo ir nesaugumo erdvėje visada bus žinia visiems nonkonformistams, nepritariantiems dabar susitelkusiai galios klikai. Tiesiog žinutė, perspėjimas užsičiaupti, pranešimas, kam priklauso visos mūsų mintys, telefoniniai pokalbiai, kompromatai – tikri ir išgalvoti.
Ko vertas pats faktas, kad dar nepalaidojus savo karininko – kad ir nepaklusnaus – Lietuvos saugumo vadai kartu su visas mūsų mintis žinančio dienraščio žurnaliste per naktį kurpia straipsnį, kuris teplioja velionio pulkininko portretą. Paleidus į darbą nesaugios šalies paranojiškus įtarimus ši aplinkybė irgi it Jurgos Ivanauskaitės romane Placebas persiskaito kaip ženklas arba žinutė: mes galime viską, mes galime elgtis bet kaip. Tada jau nebenustebsime oficialioje TV laidoje pamatę tą pačią žurnalistę su tikro ar pervaidinto pasitikėjimo kauke veide įrodinėjančią, kad jai saugumiečiai negraso, „neįtakoja“, apskritai jokių prevencinių pokalbių nepraveda. Įsidėmėkime: taip gali šiandien atrodyti laisvos šalies ir oficialios žiniasklaidos veidai.
Kai peržengiamos ribos, o tikslui pasiekti ar valdžią išlaikyti naudojamos visos priemonės, represinis aparatas ima kad ir nenorom elgtis it dramblys žaislų parduotuvėje. Kur bepasisuksi, vis numinsi kokį niekutį – žaislą, atskirą žmogų, idėją, principą. Žinome, kad saugumas, žvalgyba, slaptoji policija yra būtini valstybės statinio elementai. Turime baimintis, kad jie sugrius ar jų vadai (kol kas, kaip Estijoje) išaiškės visai ne savo valstybei dirbę. Turime kartu kurti savo saugumą, derantį su mūsų teisėmis. Be tikėjimo, pasitikėjimo, subtilumo ir padorumo čia nieko nepadarysi. Nebent toliau būsim kviečiami dalyvauti totaliniame teatre, su besikartojančiomis absurdo scenomis.
Mes – bent jau žiūrovai – turėsime įsivaizduoti savo saugumą, kai jį reprezentuoja buvęs sovietų komjaunimo aktyvistas, kuris po pirmųjų antisovietinių demonstracijų viešai pamokslavo apie imperialistų pinkles ir tarybinį patriotizmą. Toks herojus dabar rūpinasi mūsų – šalies, stovinčios Rusijos sulaikymo fronto linijoje – saugumu. Dar ne viskas. Kitas žmogus, kuris prie Adomo Mickevičiaus paminklo stovėjo pirmosiose protestuotojų prieš Molotovo –Ribentropo pakto pasekmes gretose, buvo persekiotas kagėbistų ir koneveiktas (kad ir ne asmeniškai) to paties komjaunimo aktyvisto – VSD vicedirektoriaus, dabar TV laidoje glaudžiasi prie visas mūsų mintis žinančio laikraščio žurnalistės ir aiškina apie liguistą K. Girniaus vaizduotę. Kas tai? Kažkas iš Kafkos?
Negaliu nepritarti besibaiminantiems komentatoriams, kad kažkas negero darosi mūsų šalyje. Galvoti tik apie galios varžytuves tarp tautos atstovybės ir ginkluoto visagalio biurokratų būrio yra per maža. Jei šiandien saugumiečių vadui atrodo, kad viskas dėliojasi saugumiečių veikloje pagal įstatymą ir jei jis formaliai teisus – tada blogai su įstatymu. Jei blogai darosi pagal įstatymą, tada įstatymų leidėjai turi susirūpinti. Kitaip ateis tvarka ir teisingumas , kuriems visai nereikės įstatymų. Akivaizdu, kad nedelsiant reikia imti mąstyti apie operatyvinę veiklą reguliuojančius teisės aktus, kad būtų pakeistas nepatikimas elektroninio sekimo monopolisto statusas. Kas seks ir kontroliuos seklius – visagalius? Kas apgins mūsų teises į saugumą nuo mūsų saugumiečių?
JAV po Antrojo pasaulinio karo tokie klausimai nesyk buvo keliami. Ten suprasta, kad galios koncentracija ir informacijos rinkimo monopolis kelia pavojų demokratijai. Apsispręsta, kad vienus seklius (kartais net iškrypusius ir išprotėjusius) išaiškina kiti sekliai. Kitų tarnybų sekliai, nežinantys apie pirmųjų tarnybų seklius. Visas Holivudo gaminių srautas šiandien apie tai pasakoja.
Ir dar: atgimsta viltis, kad puikiems KGB veiklos ekspertams Arvydui Anušauskui ir Daliai Kuodytei atsidūrus Seime ir dar valdančiojoje koalicijoje bus galima grįžti ne tik prie Liustracijos įstatymo, bet ir prie KGB archyvo perėmimo iš Lietuvos saugumo rankų. Ar nebus mums visiems saugiau, kai imsime atviriau kalbėti ir rašyti. Gal tada ir VSD palinks į tiesioginės misijos – mūsų ginties nuo valstybės priešų – vykdymą.
