Praėjusią savaitę šioje skiltyje trumpai užsiminiau apie žymaus ir įtakingo amerikiečių žurnalo “Time” leidėjų nutarimą praėjusių metų žmogumi skelbti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, tačiau ir pastebėdamas, kad toks pasirinkimas kelia daug klausimų.
Kodėl žurnalas negalėjo rasti tokiam pažymėjimui pakankamai nusipelniusio teigiamo žmogaus, bet rinkosi pasaulyje prieštaringai vertinamą Rusijos vadovą, o tuo tarpu aukščiausio apdovanojimo pasaulyje Nobelio premijos skirstytojai Taikos premija apdovanojo šio krašto žymų politiką, buvusį viceprezidentą Alą Gore'ą. Kur yra tokio sprendimo pagrindas ir kodėl?
“Metų žmogui parinkti matuoklio nėra”, - sako pagrindinis Putin vertintojas “Time” vadovaujantis redaktorius Richardas Stengelis. “Time” ieškojo žmogaus, kuris praėjusiais metais kokiu nors būdu įtaigavo pasaulį, nesvarbu, teigiama ar neigiama kryptimi - teisino savo sprendimą redaktorius. Vladimiras Putinas grąžino Rusiją į pasaulio galingųjų tarpą, vėl paklojo ją ant žemėlapio, iš kurio ji buvo dingusi sugriuvus Berlyno sienai. Kai 2000 – taisiais metais Putinas atsisėdo į Rusijos prezidento kėdę, iš jos matėsi tik valstybės griuvėsiai. Boriso Jeltsino prezidentavimo laikotarpiui pasibaigus, buvę valstybės turtai - nafta, dujos, elektros energija, bankai, žiniasklaida buvo jau “suprivatinti” ir saugūs Rusijos naujų oligarchų kišenėse, sukčiavimas - vieša kasdienybė, miestuose siautė nusikaltėliai, niekas nebegavo pensijų. 1998 metais rublis smuko, Rusija nebeįstengė mokėti skolų. Po aštuonerių Vladimiro Putino prezidentavimo metų Motina Rusija jau atrodo kitaip. “Ir jeigu jai pasiseks kaip lygiai įsijungti į pasaulio modernių valstybių šeimą, rusai turės būti dėkingi tik vienam asmeniui - Vladimirui Putinui” - užtikrintai tvirtina neabejotinai Rusijos vadovu sužavėtas “Time” vadovaujantis redaktorius Richardas Stengelis.
Iš dalies jis teisus. Putinas rusų gyvenimą šiek tiek pakeitė. Tačiau ar čia tik jo nuopelnas? Kažin, koks eilinio piliečio gyvenimas būtų šiandien, jeigu ne keturis kartus pakilusios užsieniui parduodamos naftos kainos? Ir kaip jis pasisuktų, jeigu vieną dieną tos kainos pradėtų kristi? Bet yra ir kita medalio pusė. Iš tikrųjų gerove spindi tik miestai, ir tai tik patys didieji. Su naktinėmis pramogomis ir klubais, į kuriuos įleidžiami tik parinkti piniguočiai, už stikleli konjako galį mokėti po 25 dolerius, o už privačius pasilinksminimo kambarius su privačiom šokėjom - po tris, dešimt ar net keturiasdešimt tūkstančių dolerių. “Time” teigia, kad dabar Rusijoje yra apie 190 000 milijonierių, o Maskvoje daugiau milijardierių negu kuriame nors kitame pasaulio mieste. Iš viso Rusijoje jų - 53. Ar neverta paklausti Putin, ar jis žino, iš kur ir kodėl jie atsirado? Tačiau “Time” taip pat parodo ir kitą Rusijos vaizdelį, maždaug apie 100 kilometrų nuo Maskvos, kur medinėse lūšnose gyvenančių vyrų amžiaus vidurkis mažiau negu 60 metų ir kur moterys bando pelnytis pragyvenimą pakelėse pardavinėdamos obuolius. O apie gerąjį gyvenimą rašydamas “Time” redaktorius pastebi, kad Putinas jį kūrė “geležine valia ir aukodamas pagrindinius principus, kuriuos laisvos tautos ypatingai brangina”. Jis nėra demokratas Vakarų suprantama prasme, taip pat nė laisvo žodžio puoselėjimo pavyzdys, pripažįsta Richardas Stengelis. Jam svarbiau valstybės pastovumas ir tvarka negu piliečių laisvė. “Putinas grąžino Rusiją į padėtį, kai valstybė valdoma vieno asmens, ir, paimdamas kai ką iš praeities bei jungdamas su dabartimi, bando sukurti kažkokią naujovę”, - sako JAV žymus politikas buvęs Valstybės sekretoriaus pavaduotojas politinio Brookings instituto Vašingtone direktorius Strobe'as Talbottas. Tai tiesa. Tad ar tokia tikrovė yra pagrindas Putinu žavėtis?
Tačiau visgi dar neaišku, ko Rusijos autoritetingas vadovas, taip elgdamasis, nori. Jis nenori laimėti prieš Vakarus, samprotauja tas pats “Time”, bet tik atkurti prarastą Rusijos didybę. “Tikėkim, ne Stalino laikų, su žmonių žudynėmis bei Sibiro kančiomis”, - guodžiasi istorikai. Greičiau kažką panašaus į buvusią carų imperiją, sako jie, mažai dėmesio kreipiant į demokratiją, nors visiškai jos atsisakyti Putin gal irgi nenori. Kaip be rinkimų sudarysi valdžią? Tačiau tokia laisvė kaip Vakaruose jam nepakeliui. Negėda jam buvo penkioms dienoms į daboklę uždaryti prieš jo užmačias protestuojantį pasaulio garsenybę šachmatų didmeistrį Garry Kasparovą, taip pat ir ne vieną priešiškai nusiteikusį žurnalistą ar politiką. Putinui paslaugūs pareigūnai labai gabiai moka užčiaupti burnas nepageidaujamiems kandidatams į valdžią, net ir į prezidentus. Jų buvo nutildytas ir tas pats Kasparovas. Yra įtarimų ir apie keistus kai kurių spaudos bendradarbių likimus bei jų gyvenimą pabaigusius šūvius. Du kartus per savaitę Maskvoje išeinančio laikraščio “Novaja Gazeta”, tyrinėjančio valdininkų sukčiavimą, leidėjas Dimitrij Muratov sako patiriąs daug sunkumų. Jau buvo nužudyti net trys laikraščio bendradarbiai. Paskiausia auka – Ana Politkovskaja. Kai valdžios kritiku pasidaręs buvęs saugumietis Aleksandras Litvinenka leptelėjo, kad ši žymi žurnalistė galėjo būti nužudyta Putinui žygdarbį laiminant, už kelių savaičių Londone pats buvo nunuodytas, o Rusijoje prisiglaudusio šia žmogžudyste įtariamojo asmens britams net apklausinėti neleidžiama. Šalia to, niekam ne paslaptis, kaip Putinas surikiavo prezidento rinkimus. Jo parinkto kandidato Dimitrijaus Medvedevo išrinkimas jau seniai užtikrintas. Ir, atrodo, kad toks valstybės valdymo būdas rusams tinka. Rusijai tokio vadovo reikia, sako buvęs paskutinis Sovietų sąjungos diktatorius, keistomis aplinkybėmis pats į jos griūtį įveltas, Michailas Gorbachevas. Taip pat niekam ne paslaptis, kad visa tai žino ir “Time”.
Žurnalas žino ir daugiau. Žino Putino nusiteikimą prieš Ameriką, prieš karą Irake, prieš Vašingtono politiką Europoje, ypač tarp buvusių sovietų okupuotų valstybių. Žino taip pat ir apie Putino ryšius su Iranu bei jo pagalbą šio prieš Ameriką nusiteikusio krašto branduolinei jėgai vystyti. Ne tik gyventojų gerovei, bet ir ginkluotei. Ir visa tai žinant sodinti jį į pasaulio politikų viršūnę? Kaip metų žmogų? Kaip statantį galingą Rusiją ir teigiamai įtakojantį pasaulį, kai visi čia duoti pavyzdžiai liudija jo priešingą vaidmenį? Gal rusams, nors toli gražu irgi ne visiems, jis ką nors gero ir padarė, tačiau kur tie jo nuopelnai pasauliui? O Baltijos tautoms jis niekas daugiau, kaip tik nuolat grasantis baubas, atsisakantis net kalbėtis apie okupacijos žalos atlyginimą. Todėl ir lieka sunkokas klausimas, kodėl šis plačiai skaitomas ir įtakingas amerikiečių žurnalas metų žmogumi rinkosi ne per praėjusius metus visais atžvilgiais teigiamai pasižymėjusį asmenį, bet pasaulyje, ypač Vakarų, abejotinai vertinamą, ne demokratiškai, bet aiškiai autokratiškai nusiteikusį dargi iš kagėbisto išsilukštenusį politiką? Koks čia iš tikrųjų žaidimas?
Iš žurnalo vadovaujančio redaktoriaus samprotavimų atrodytų, kad pagrindinis tikslas lyg ir būtų stiprios Rusijos paieška. Tokios valstybės ir toje vietoje pasauliui gal ir reikia. Nes tai didžiausias ir turtingiausias pasaulyje vieno centro valdomas žemės plotas, todėl ir paverstas stipria organizacija gali būti rimta atspara prieš šioje dalyje esančius nelabai draugiškai laisvam pasauliui nusiteikusius milžinus, pvz., dar vis komunistine tebesančią Kiniją, su kuria Rusija liečiasi 2600 mylių siena, arba šiaurėje nedraugišką taip pat komunistinę Šiaurės Korėją. Tačiau toji stipri Rusija bus naudinga ir paveiki tik susiorganizavusi į visiškai laisvą bei demokratišką valstybę. Tik tokios Rusijos dabar pasauliui reikia. Bet ar “Time” išaukštintas Vladimir Putin ją tokiu keliu veda? Juk jau daugiau aišku, kad ne. Tai kodėl šiam žymiam pasaulyje žurnalui prireikė jį į dangų kelti? Nebent tas dabar madingas metų žmogaus titulas būtų tik nieko nereiškianti išorinė kosmetika pasiblizginti mėgstančio politiko savimylai paglostyti.
