Sako, šiluma kaulų nelaužo. Vis dėlto ji ne tik sukelia galvos skausmą, bet ir tuština piniginę.
Šilumininkams prabilus, kad lietuviams reikėtų ne apie atostogas, o apie artėjantį šilumos sezoną galvoti, premjeras liepė tautiečių negąsdinti ir padėti taupyti šilumos sąnaudas bei kuo greičiau rasti būdą pereiti prie perpus pigesnio biokuro.
Apie šildymo sezoną kalbamės su Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentu Vytautu Stasiūnu.
Specialistams prakalbus apie būsimo šildymo sezono kainas darosi neramu. Kas mūsų laukia žiemą?
Šilumos kaina priklauso nuo dviejų rodiklių – šilumos kilovatvalandės kainos ir šilumos suvartojimo. Kiek kainuoja šilumos kilovatvalandė, priklauso nuo gamtinių dujų kainos. Lietuvos institucijos jos pakeisti negali.
Balandį 1 tona naftos ekvivalento kainavo 1 400 litų, gegužę – jau 1 598 litus. Atsižvelgiant į dabartines tendencijas kaina už šildymą turėtų didėti 30 proc. Vidutiniškai šilumos kilovatvalandė kainuos 30 centų.
Panašu, kad pranašystės pildosi. Vyriausybė, Energetikos ministerija vedė derybas su „Gazprom“, tačiau jų baigties nežinome. Tik matome, kad kainos didėja.
Gyvenant standartiniame bute nešiltintame name suvartojama apie 1 500 šilumos kWh per mėnesį, tai kainuoja apie 360 litų. Jei kaina padidės tiek, kiek prognozuojame, tokio buto gyventojai mokės 450 litų. Per vieną vasarą namo apšiltinti neįmanoma, todėl patariame gyventojams neišleisti pinigų ir atidėti jų šildymo sezonui.
Vyksta įvairūs valstybiniai ir komerciniai procesai, tačiau gyventojai juose dalyvauja tik tada, kai ateina laikas mokėti pinigus. Kaip šioje situacijoje galime sau padėti?
Visa Europa rėkia, kad reikia šiltinti namus. Lietuvoje namai buvo statomi ir tada, kai šilumos kaina buvo labai maža. Net prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad šiandien už dujas mokame 30 proc. ar net 40 proc. daugiau nei vokiečiai.
Remiantis mūsų turimais duomenimis, reikia renovuoti 40 tūkst. sovietiniais metais statytų daugiabučių. Renovuota tik apie 200. Tai – ašara.
Galima užkimšti skyles, bet nėra teisės aktų, galinčių veikti prieš fizikos dėsnius. Jei seno namo sienos varža yra 0,9, o naujo – net 5, jokie dokumentai šilumos nesulaikys.
Šiltintų namų gyventojai beveik nepajus kainų šuolio. Jei, pavyzdžiui, mokėjo 144 litus, mokės apie 180 litų.
Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kurios gyventojai už šildymą moka tik šildymo sezono metu. Žmonės gali rinktis. Pavyzdžiui, aš moku visus metus, tad, užuot mokėjęs 350 litų šildymo sezono metu, moku 177 litus visus metus. Metų pabaigoje perskaičiuojama sumokėta suma. Jei matoma permoka, pinigai grąžinami.
Daug kalbama apie šilumos tiekėjų ir gamintojų atsiskyrimą. Suskystintų dujų terminalas – išeitis?
Jei šilumos gamintojai būtų atskirti nuo šilumos tiekėjų, didelės įtakos neturėtų. Jei namas neapšiltintas, nesvarbu, kas tieks ar prižiūrės.
Pagal miesto dydį ir gyventojų skaičių Vilnius panašiausias į Leipcigą. Anksčiau mūsų sostinė ir minėtas Vokietijos miestas suvartodavo po 3 mlrd. tne per metus. Kai Leipcige buvo apšiltinti namai, per metus ten suvartojama tik 1 mlrd. 600 tūkst. tne., o pas mus vis dar tiek pat.
Šilumos ūkis yra vienintelė sistema, kuri nuo sovietinių metų Lietuvoje visiškai nepasikeitė. Pastatykite zaporožiečių ir moskvičių prie 7, 8 dešimtmečių statybos namų – atrodys, kad tie patys laikai.
Lietuva atsidūrė blogiausioje padėtyje – ir dujų kaina didžiausia, ir namai nešiltinti.
Štai skandinavai puikiai verčiasi ir kūrena buitines atliekas, šiaudus. Jie jau seniai ir įrenginius specialius išrado.
Suskystintų dujų terminalas nebūtų išeitis, nes gamtinės dujos yra 2 ar net 3 kartus brangesnės nei mūsų turimi ištekliai.
Mūsų biokuro resursai dideli. Šiandien tik 20 proc. šilumos energijos gaminame iš biokuro.
Didieji miestai vartoja gamtines dujas. Kadangi įrenginiai labai dideli, sunku ir brangu pereiti prie biokuro. Lietuvoje be naudos sunyksta 600 tūkst. tonų šiaudų, 1 mln. 300 tūkst. tonų komunalinių atliekų. Danai į sąvartynus išveža tik 5 proc. atliekų.
Kaip Danijai pavyko pasiekti tokių rezultatų?
Skandinavai patyrė smūgį 1973 metais, kai vyko naftos krizė. Tada išteklių kainos pakilo, jie pradėjo naudoti tai, ką turi, ir išrado technologijas, galinčias gaminti biokurą. Lietuvoje diegti šiuos įrenginius didelėse įmonėse būtų brangu, iš savo lėšų jos negalėtų to padaryti.
Tam reikėtų apie 2,9 mlrd. litų. Jei nesiimsime šių įrenginių statyti, pagal naujausius Europos Sąjungos reikalavimus turėsime diegti naujus dūmų valymo įrenginius ir pirkti anglies dvideginio taršos leidimą. Jei įrengtume biokuro deginimo įrenginius, sukurtume apie 10 tūkst. darbo vietų lietuviams, o ne aprūpintume darbu kitų valstybių žmones.
Kokia ateitis laukia šilumos ūkio?
Bronislovas Lubys, Pramonininkų konfederacijos prezidentas:
Sumokėsime skurdžiam „Gazprom“
Už tūkstantį kubinių metrų dujų mes mokėsime 80 JAV dolerių daugiau nei moka Latvija ar Estija. Kadangi esame turtingi, per metus skurdžiam „Gazprom“ sumokėsime 450 mln. Lt daugiau nei Latvija ir Estija. Įvertinus kitas aplinkybes tampa aišku, kad per metus permokėsime maždaug 1 mlrd. litų.
Remigijus Lapinskas, Biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidentas
Biokuras perpus pigiau
Lietuva turi daug komunalinių – atliekų 100 tūkst. ha biokurui reikalingų žaliavų. Jei pereitume prie biokuro sistemos, apie 80 proc. šilumos būtų gaminama iš jo. Biokuras yra perpus pigesnis nei gamtinės dujos. Toks santykis išliks ilgai.
FAKTAI:
l Senos statybos nerenovuoto namo 60 kv. m butui šildyti reikia 1 500 kWh šilumos energijos.
l Tokie butai sudaro 55,7 proc. (390 tūkst.) visų būstų, juose gyvena apie 1,17 mln. šalies gyventojų.
l Nuo 2005 metų, kai gamtinių dujų kainos metinis vidurkis sudarė 439 Lt/tne, iki šios dienos dujos pabrango 3,6 karto – iki 1 598 Lt/tne.
