„Kuo pasižymėjo šis renginys, ko trūko ir kokias išvadas priėjote po simpoziumo ateičiai“ – liko dar neatsakytas paskutinis man užduotas klausimas ir kartu su juo priminimas, kam simpoziumo reikėjo, nes jau 1969-tais, taigi prieš 40 metų, lietuvių organizacijų Amerikoje buvo daug. Taip, priminimas tikslus, ir tos organizacijos buvo viena iš didesnių trukdžių Pirmajam mokslo ir kūrybos simpoziumui įvykti. Kaip jau pirmuosiuose dviejuose straipsniuose minėjau, Bendruomenei ir mokslininkams susiprasti ir susitarti sekėsi kuo puikiausiai, nė kokių bėdų nebuvo. Gal kad šiose abiejose viršūnėse buvo inžinieriai, nors kai kurie sąjungos vadovai ir priekaištavo: kuo čia dėta Bendruomenė, mums tokie moksliniai renginiai priklauso, ir antrąjį jie jau pasičiupo, tačiau visuomenė pagaliukų į mūsų ratus negailėjo. Pirmiausia savo nepasitenkinimą pareiškė Lietuvių profesorių draugija, susibūrusi iš nuo okupanto iš Lietuvos pasitraukusių universitetuose dirbusių mokslo žmonių. Tačiau dauguma jų buvo jau vyresnio amžiaus, nieko čia nebedarė ir susirinkdavo tik pabendrauti, pasižmonėti, pasidalinti nuomonėmis apie senus laikus. Tačiau vis tiek mokslą laikė savo lauku ir niurnėjo: kodėl nesiglaudžiate prie mūsų, kodėl jums čia negerai. Nainiui niekas negerai, kas jau yra, jis viską nori pradėti iš pradžios, pyko. Gaila, nesuvokė, kad ir šioje srityje čia jau naujas pasaulis. Bandė jie susirinkti Mokslo ir kūrybos simpoziumui pasibaigus, tačiau niekas nebeišėjo. Valdyba buvo susenusi, o pusė – jau išmirusių.
Rimtesnis kliuvinys buvo išeiviška „politika“. Kairiųjų dienraštis „Naujienos“ buvo rūstus partinis socialistų laikraštis, visu šimtu nuošimčių nusiteikęs prieš Lietuvių Bendruomenę. Mat, pagal juos, jai vadovavo Antano Smetonos fašistai. Mokslo ir kūrybos simpoziumo organizavimą ir organizatorius niekino, iš naujųjų mokslininkų šaipėsi. Čia ypač pasižymėjo dienraštyje prieglaudą radęs eseras Martynas Gudelis, Kaune kėsinęsis į Lietuvos Ministro pirmininko prof. Augustino Voldemaro gyvybę ir nušovęs jo adjutantą kapitoną Gudyną. Būdinga, kad, simpoziumui įpusėjus, išgirdę jo sėkmingą eigą, keli šio dienraščio redakcijos nariai – bendradarbiai atvyko į paskaitas, sveikino tuos pačius organizatorius, dėkojo jiems ir atsiprašinėjo už „Naujienų“ laikyseną bei redaktorių elgesį. Visapusiškas rėmėjas ir idėjos palaikytojas buvo dienraštis „Draugas“, nors smulkių rakščių pabadymų buvo ir iš čia. Tuo laiku išeivijoje, tarp jaunesnės inteligentijos, jau plasnojo okupuotos Lietuvos pažinimo klausimas, o tam tikslui siekti reikėjo ryšių. Jie jau buvo pradėję megztis, beje, tik privatūs, asmeniški. Daugiausia susitikimais su nors dar ir retais, bet jau iš Lietuvos atvykstančiais svečiais. Savaime aišku, KGB per Tėviškės draugiją ir už dyką čia dalijamą „Gimtąjį kraštą“ jau anksčiau bandę plauti išeivių smegenis, šokosi pasinaudoti ir šia galimybe, už leidimus išvykti įpareigodama paruošti jai susitikimų aprašymus. Žinoma, tai niekam nebuvo paslaptis, ir išeiviai susitikinėtojai gerai žinojo, su kuo jie susitinka ir kaip laikytis. Vystėsi ir „politika“: kuo mažiau pasakyti, kuo daugiau išgirsti. Aišku – iš abiejų pusių. Bendruomenės vadovams šis žaidimas atrodė normalus, rūpėjo tik jį laimėti. Tačiau aršiems dešiniesiems, ypač kraštutiniams partiniams, atrodė, kad šiuo atveju nė koks laimėjimas neįmanomas, todėl pats žaidimas negalimas. Jiems – tai nieko mažiau, kaip tik bendradarbiavimas su okupantu. Jaunieji mokslininkai šį žaidimą kaip tik palaikė ir žaisti nevengė, nė negalvodami, kad čia galimas dar ir koks nors pralaimėjimas. Tačiau stiprus kraštutinių dešiniųjų įtaigavimas buvo Simpoziumo organizatorei JAV LB valdybai tokių mokslininkų simpoziume vengti. Aštriomis strėlėmis į organizatorius šaudė ir pora kietesnių dešiniųjų laikraščių. Tokių užuominų buvo ir iš „Draugo“. Atsargumo ženklai pasirodė ir iš Nepriklausomos Lietuvos Lietuvos konsulato Čikagoje. Konsulas Petras Daužvardis, perskaitęs pradinės mokslinės sesijos pavadinimą, pranešė abejojąs, ar jam tiktų Simpoziumo atidaryme dalyvauti. Teko aiškintis. Konsulas atidaryme dalyvavo ir Simpoziumą sveikino. Vėliau – visiems dėkojo.
Iškilo ir mokslininkų iš Lietuvos Simpoziume dalyvavimo klausimas. Užuomina – iš Maskvos ambasadoje Vašingtone dirbančio „lietuvio“. Atsakymas – per daug aiškus. To klausimo net nebandėm svarstyti. Gal tą „lietuvį“ iš Vašingtono, žinoma, per Vilniaus KGB, paskatino prieš porą metų įvykusi, daug prieštaringų vėjų sukėlusi, lietuvių krepšininkų išvyka į okupuotą Lietuvą: po susitikimo sporto aikštėse Lietuvoje, kodėl nepabendrauti mokslo sesijose Čikagoje? Su aukštesnėse pakopose išmiklintais KGB. Tačiau žinom: Simpoziume svečių iš Tėvynės buvo, žinoma, tik tarp klausytojų, nes įeinančių niekas netikrino ir jokių dokumentų nereikalavo. Ir taip pat žinom – jie ne iš KGB. Tikrai buvo smagu susilaukti jų nuoširdžios padėkos už tokio lietuvių mokslininkų susiėjimo suorganizavimą. Niekada, niekada negalvojome, kad Jūs tokie, sakė. Aišku, jie žinojo mus – tik KGB tapytus.
Tačiau apskritai Čikagos lietuvių visuomenės nusiteikimas Simpoziumo atžvilgiu buvo teigiamas. Lankymas – ypač geras. Sesijos buvo perpildytos, klausytojų nestigo nė grynai mokslinėse sesijose, nors kai kurie jų eigos gal net nesuprato. Ai, ten nusibodo, kažkokius sliekus ant lentos paišo, kažkaip menasi vieno lankytojo, matyt, pakliuvusio į kažką su matematika turinčią sesiją ir išvydusio integralų ženklais aprašytą lentą. Lankytojai ne tik apmokėjo Simpoziumo išlaidas, bet rengėjams ir pelno paliko.
Viena – labai aišku: šis pirmas Mokslo ir kūrybos simpoziumas – ne paskutinis. Antram ruošti paskata – neabejotina. Tai gal pagrindinis jo pažymys. Naujovė, nepasibaigianti su jos atsiradimu. Ne tik mokslininkams, bet ir visuomenei. Mokslininkams: mūsų jau užtektų Lietuvoje sudaryti gero modernaus universiteto personalą, kalbėjo Simpoziumo programos kūrėjas dr. Algis Avižienis baigiamajame žodyje. Ir visi įsitikinome, kad mokslui bet kurioje srityje puikiai tinka ir lietuvių kalba, pabrėžė šis jaunas lietuvis mokslininkas. Visuomenė: puiki staigmena mums tampa jau būtinybe, pasirodėt ir jau nebepabėkit, grįžkite ir kitą kartą. Ji tik pageidavo daugiau visuomenei artimesnių sesijų. Tai gal ir buvo šioks toks Simpoziumo trūkumas. O linkėjimai ateičiai? Būsimas keturioliktasis Simpoziumas liudija, kad jie visu šimtu nuošimčių pildosi. Jie – mano baigiamajame žodyje.
„Verčiame vėl prirašytą istorijos lapą tiesos ir teisingumo ieškojimo kelyje, siekiant laisvės gyventi taip, kaip reikalauja žmogaus prigimtis, ir ten, kur pasirenka žmogus savo laisva valia. Vargu ar šiandien būtų galima Mokslo ir kūrybos simpoziumo palikimą bandyti apibrėžti. Tik pati ateitis parodys jį visoje pilnumoje. Bet kai ką ryškiau pastebėti galima ir dabar. Simpoziumas vien tik į programą sutraukė 54 pačius pajėgiausius mokslininkus ir profesionalus, o susidomėjusi visuomenė pripildė paskaitų bei sesijų sales. Taigi tokio renginio idėja jau buvo pribrendusi ir jo sušaukimas buvo paties laiko padiktuota būtinybė… Mokslininkų ir visuomenės santykių išryškinimas įtikino, kad tarp jaunesnės kartos išeivijoje brendusio intelektualo ir vyresnės kartos inteligento bei paprastos visuomenės pilko nario nei tiksluose, nei principuose jokio skirtumo nėra. Esame viena, ta pati, lietuviška, patriotiška, laisvės savo tautai siekianti šeima. Ir tai yra „senių“ pasididžiavimas savo jaunąja karta. Šis suvažiavimas paliks istorijai kaip vienas iš pačių šviesiausių išeivijos įvykių ir Lietuvių Bendruomenės atliktų uždavinių. Iki pasimatymo sekančiame suvažiavime.“
Tai ir buvo mano linkėjimas ateičiai. Ir, aišku, ne tuščias, nes pildosi iki dabarties.
Keturioliktas MKS įvyks JAV, Lemonte, PLC patalpose, lapkričio 26–30 dienomis.
Suskris apie pusantro šimto dalyvių, bent šimtas iš Lietuvos.
