Povilas LUNGĖ
Vieni teigia, kad grafičiai yra meno rūšis, kiti – kad sienų terlionės. Vis dėlto reikėtų būti kategoriškiems – dauguma šios sienų „tapybos“ miesto nepuošia. Pastatų sienas itin užteršė vadinamieji „tagai“ – vieno asmens ar grupuotės ženklai, reklamuojantys juos pačius arba žymintys jų valdomą teritoriją. Kovoje su grafitininkais labiausiai nukenčia pastatų šeimininkai – nuvalyti ar perdažyti sienas kainuoja nemažai, o galimybių apsaugoti savo turtą beveik nėra. Ko gero, sunku būtų rasti kitą tokią „meno“ rūšį, kuri miestams taptų galvos skausmu. Į vaizdo kameros fiksuojamą plotą nepatenka
Ir miestiečiai, ir miesto svečiai pastaruoju metu pastebi, kad Šiauliai vis labiau terliojami grafitininkų. Einant kai kuriomis centrinėmis miesto gatvėmis nebėra nė vieno pastato, kuris nebūtų daugiau ar mažiau išterliotas purškiamaisiais dažais. Ypač akis bado reprezentacinėje miesto vietoje – ant Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvare esančio Dviračių muziejaus sienos – nupieštas didžiulis grafitis.
Labai menišku jo nepavadinsi, nes atrodo neužbaigtas – papeckiotas taip, kaip vaikai spalvina besibaigiančiais flomasteriais. Pastatas išterliotas iš visų pusių, tiesa, prie įėjimo į muziejų rastas originalus grafičio „pašalinimo“ būdas – ant viršaus užkabinta informacinė lenta.
Kas apipiešė muziejaus sieną, pasakyti sunku, nes vaizdo kamera įrengta iš Vilniaus gatvės pusės.
„Dažai, kuriais nupieštas piešinys ant Dviračių muziejaus sienos, nenusiplauna, todėl jį būtina uždažyti. Piešinys yra sunkiai pasiekiamoje vietoje. Norint jį uždažyti, reikalinga speciali technika, kuriai samdyti „Aušros“ muziejus dabar neturi pakankamų finansinių išteklių. Kai tik atsiras galimybė, siena bus sutvarkyta, – teigė Šiaulių „Aušros“ muziejaus Ryšių su visuomene skyriaus specialistė. – Žinoma, muziejus tokių vandališkų veiksmų, darkančių miesto estetinį vaizdą, nepateisina, tačiau manome, kad profesionalus piešinys, atliktas iniciatyvios kūrybinės grupės, turinčios visus tam reikalingus leidimus, tik papuoštų muziejų ir bulvarą.“
Vos du pranešimai ir keturi piešėjai
Nors mieste išterliotas bene kas antras pastatas, praėjusiais metais Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas sulaukė vos dviejų pranešimų apie piešiniais sugadintas pastatų sienas.
Dėl piešinių ant Dviračių muziejaus sienos pranešimo policija nėra gavusi, tačiau pernai metų gruodžio pradžioje į ją buvo kreiptasi dėl 5,5 x 2,2 metro pločio piešinio ant Šiaulių dramos teatro sienos. Kitas pranešimas buvo gautas rugpjūčio pabaigoje – apie grafičiais ištepliotą sieną pranešė Vytauto g. įsikūrusi draudimo bendrovė.
Dėl turto sugadinimo pradėti ikiteisminiai tyrimai. Įtariamieji kol kas nenustatyti. Šiaulių apskrities VPK duomenimis, grafičių piešėjai buvo sulaikyti 2011 m. rudenį. Tuomet šiaulietis Rasos gatvėje sulaikė vieną iš keturių vaikų, piešusių aerozoliniais dažais ant daugiabučio namo sienos. Apylinkės inspektoriai nustatė ir kitų jaunuolių asmenybes. Jų amžius – 14-15 metų. Kadangi jaunuolių tėvai tuoj pat kompensavo padarytą žalą, buvo gautas „Namų valdos“, administruojančios tą namą, raštas, kad žala nepadaryta, siena sutvarkyta, todėl administracinė byla jiems nebuvo pradėta.
Ar tikrai myli savo miestą?
Miesto nepuošiantys didžiuliai piešiniai dažniausiai atsiranda per vieną ar dvi naktis. Vieną tokį galima rasti Tilžės gatvėje netoli autobusų stoties. Jis skelbia: „Mes tikrai mylim savo miestą!“ Kitas didžiulis grafitis irgi visai greta – įvažiavime į kiemą, iš Vytauto gatvės pasisukus į Tilžės.
„Šis grafitis atsirado per dvi naktis. Kas tai padarė – nežinome“, – sakė pastate įsikūrusio reklamos biuro šeimininkas Virginijus. Paklaustas, ar nebuvo paprašytas Savivaldybės tarnautojų nuvalyti sieną, vyras teigė jokių įspėjimų nėra gavęs. Tiesą sakant, grafitis jam nelabai ir berūpi, nes ketinantis patalpas parduoti.
Ant daugelio miesto sienų galima pastebėti ne tikrų grafičių, o tik savotiškų keverzonių. Atidesni pastebėjo, kad linijos tokia pat maniera būna suraitytos ant kelių pastatų tam tikrame miesto kvartale. Tai vadinamieji „tagai“ – vieno asmens ar grupuotės ženklas, reklamuojantis juos pačius arba žymintis jų valdomą teritoriją. Šių „parašų“ ant sienų rašymas – tai savotiškas azartas, adrenalino teikiantis lakstymas nuo policijos ar šiaip praeivių, džiaugsmo išgyvenimas likus nepastebėtam. Tarp „tagininkų“ „kietesnis“ yra tas, kuris įžūlesnis ir kurio niekas nepagauna.
Pasaulio, kartu ir didžiųjų Lietuvos miestų, praktika rodo, kad kuo labiau valdžia stengiasi pažaboti sienų tepliotojus, tuo įžūliau šie elgiasi – dažais niokojamos ne tik sienos ar vitrinos, bet ir aštriais daiktais subraižomi autobusų, traukinių ar stotelių paviljonų stiklai ir kt. Nustatyta ir tai, kad grafičiais išpieštoje miesto aplinkoje žmonės daugiau nei dvigubai linkę nusikalsti.
Piešia ir vaikai, ir profesionalai
Pasak Šiaulių apskrities VPK psichologo Arūno Norkaus, yra kelios sienų terliotojų grupės, kurios veikia vedamos skirtingų stimulų ir paskatų. Vaikai ir tik ką įžengęs į paauglystę jaunimas piešia ant sienų tik todėl, kad siekia patys tai išbandyti, nes yra apie gafičius girdėję, žino, kad tai daro kiti. Dažniausiai piešiama įvairiais rašikliais ar flomasteriais, o purškiamuosius dažus naudoja retai. Piešiama bet kur, dažniausiai netoli namų, pakeliui iš mokyklos ir pan.
Kita piešėjų grupė – neformalai. Iš jaunimo jie išsiskiria specifine apranga ir pomėgiais. Grafičių piešimas yra vienas iš šio judėjimo atributų, nusižiūrėtas nuo Vakarų jaunimo neformalių judėjimų. Šiuo atveju piešimas ant sienos – saviraiškos būdas. Dažniau piešiama pamėgtose susirinkimų vietose, vyrauja gotikinio šrifto užrašai, labai retai piešinys turi siužetą ar socialinę idėją. Psichologiškai tokie piešiniai vertinami kaip „pamatyk mus“.
A. Norkus išskiria dar vieną negausią piešėjų grupę – vadinamuosius profus. Šie piešia kokybiškai, meniškai, piešinys turi siužetą arba idėją. Naudojami kokybiški dažai, piešiama ypač matomose, viešose vietose, kur daug praeivių. Anot psichologo, šios grupės veikimo psichologinis pagrindas – socialinis iššūkis. Norinčiųjų piešti neteisėtai – daugiau
Jei jau jaunimas negali ištverti neišterliojęs sienų, tai galbūt galima imtis kokių nors priemonių, pavyzdžiui, leisti tai daryti specialiai tam skirtose vietose. Štai Vilniaus miesto savivaldybės taryba yra patvirtinusi tam tikras vietas, kur tai galima daryti.
Gavus leidimą, galima išpiešti Vilniaus miesto savivaldybės administracinio pastato ir Gedimino prospekte esančios požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, kai kurių požeminių perėjų, kitų vietų sienas. Vis dėlto norinčių piešti neteisėtai yra kur kas daugiau negu tų, kurie renkasi leistiną vietą.
Bandyta grafitininkus „perauklėti“ ir kitaip, pavyzdžiui, 2009 m. rudenį Klaipėdos savivaldybė surengė pirmą respublikinį grafičių čempionatą. Tiesa, rezultatas buvo atvirkščias – po metų uostamiesčio sienos neįtikėtinu mastu buvo įžūliai subjaurotos, o 2011 m. pavasarį per kelias naktis buvo nudergtas visas senamiestis.
Jei ne vienus, tai kitus galima nubausti
Taigi kiti šalies didmiesčiai jau turi įvairios kovos su grafitininkais patirties, deja, galima teigti, kad ta kova valdininkų ir pastatų savininkų labiau pralaimima – grafitininkai negaili nei senamiesčių, nei šiuolaikinių kvartalų. Jei nepavyksta sugaudyti sienų terliotojų, galima paspausti sienų šeimininkus – apkaltinti juos, kad aplaidžiai prižiūri savo turtą. Štai Klaipėdos miesto vadovai, pastaruoju metu atkakliai kovojantys su statinius darkančiais grafitininkais, netrukus ims bausti ir pastatų šeimininkus – Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos patvirtintos Statinių tinkamos priežiūros taisyklės įpareigoja statinių valdytojus ir naudotojus tvarkyti, valyti, remontuoti, dažyti ir prižiūrėti statinių fasadus, nuvalyti ar uždažyti grafičius ir užtikrinti estetiškai tvarkingą fasadų išvaizdą.
Uostamiesčio savivaldybė visiems miesto pastatų valdytojams ir naudotojams iki 2013 m. gegužės 1 d. davė laiko sutvarkyti valdomų, naudojamų, administruojamų pastatų ir statinių fasadus, kaip to reikalauja taisyklės, ir kartu nuvalyti ar uždažyti grafičius bei užtikrinti estetiškai tvarkingą fasadų išvaizdą.
