Akivaizdžiai ryškūs pokyčiai moters gyvenime nustebino ne tik aplinkinius ar moters šeimą, tačiau ir ją pačią. Itin atviras interviu apie gyvenimo meilę, diskriminaciją vyrų sporte ir norą nebijoti.
- Jūsų pomėgiai atrodo labai nemoteriški. Kaip jie atsirado Jūsų gyvenime?
- Gali susidaryti įspūdis, kad sprendimus priimu labai greitai ir tikiu, kad iš šalies jie atrodo tarsi neapgalvoti, spontaniški. Tačiau viduje gerai žinau, ko noriu ir dažniausiai tai būna jau ilgą laiką brandinti apmąstymų rezultatai, kurie tik, atrodo, laukė tinkamo laiko būti realizuoti veiksmais.
Automobilių sporto fotografija mano gyvenime atsirado tikrai netikėtai, nes dėl šeimyninių pokyčių buvau ilgam atsisakiusi fotoaparato. Kartą draugai pasiėmė į ralį – garsas, kvapas, adrenalinas padarė didžiulį įspūdį. Norėjosi tai užfiksuoti. Paėmus fotoaparatą į rankas maniau, kad padarysiu daug nuostabių kadrų. Mąsčiau, kad jei galiu „pagauti” skrendantį paukštį, tai kaip aš neužfiksuosiu važiuojančio automobilio?
Vis dėlto per pirmus tris ralius nepadariau nė vienos nuotraukos, kuri man patiktų. Nė vienos. Supratau, kad tai sunku, sudėtinga. Vadinasi, įdomu, todėl prie mano lovos atsirado ne romanai, o kelio knyga. Ėmiau į viską gilintis.
Jei į tai, ką darau, žiūrėčiau, kaip į darbą, tai būtų per sunku. Jaučiuosi įsimylėjusi automobilių sportą. O įsimylėję – truputį nepakaltinami. Jie gali bet ką. Tai - gyvenimo būdas, kuriam skiriu daug laiko.
- Šioje srityje vyrauja daug vyrų. Ar nesijaučiate išskirtinė, neįvertinta?
- Tikra tiesa, jog daugiausiai šiuo sportu domisi ir yra į jį įsitraukę vyrai. Todėl tik atėjusi į šį pasaulį uždaviau labai svarbų sau klausimą - kuo skirsiuosi nuo keturiolikos puikių fotografuojančių kolegų ant to paties kalnelio. Šį klausimą ir dabar nuolat užduodu sau.
Manau, jog moteriška prigimtis šioje srityje – greičiau galimybė situaciją justi kitaip, o ne trūkumas. Deja, vis dar tenka susidurti su diskriminacija, kai manoma, kad moteriai čia ne vieta. Nuomonė, kad automobilių fotografija yra nemoteriška, man skamba taip pat nelogiškai kaip, kad jei kas nors pasakytų Jamie Oliveriui, kad maisto gaminimas yra nevyriška.
Nėra malonu girdėti tokias replikas, tačiau nesiruošiu niekam įrodinėti savo tiesų. Darau tai, kuo tikiu. Atsižvelgiu į autoritetingų žmonių nuomonę, visada esu labiau už kritiką nei pagyrimus, tačiau nesidomiu, ką galvoja kaimyno bobutės katinas. Manau, kad menas neturi lyties.
- Ar skaitote komentarus apie save?
- Daugelis garsių žmonių tvirtina, kad jiems jie nerūpi, bet vis tiek skaito. Aš laiką skirtą skaitymui skiriu knygoms, o ne komentarams. Ir turiu alkį žinioms. Mokausi pas įvairių sričių mokytojus fotografijos, nuotraukų apdorojimo, kompozicijos plonybių.
Taip pat man svarbu laiko skirti savianalizei – minčių akumuliacija lemia ir mūsų savijautą. Dažnai pervertinamas modelis, nors taip pat labai svarbu, kaip jaučiasi ir fotografas. Jei man gražu tai, ką aš matau, tikėtina, kad ir nuotrauka bus graži. Ir nesvarbu, ar tai tepaluota automobilio detalė, ar prakaituotas piloto veidas.
- Prisiminkime Jūsų patirtį kariuomenėje?
- Manęs juk niekas nepakvies karoliukų verti, ar ne? Žinojau, kad bus sunku, bet kad taip sunku... (juokiasi). Iš pat pradžių atsisakiau dalyvauti – buvo gaila laiko, bet viską apsvarsčiusi, pranešiau, kad prisijungsiu. Supratau, kad kariuomenė yra vienas seniausių darinių pasaulyje, kur tikrai galima pasimokyti strateginio mąstymo, komandinio darbo ypatybių.
Taip pat buvo įdomu pasitikrinti, kaip sekasi mąstyti, kai esi visiškai pervargęs. Turėjome didelį informacijos srautą ir fizinį krūvį – tokio derinio pasekmės pajuntamos gana greitai, nors nei vienas iš dalyvaujančių nebuvo silpnas. Po kelių parų nevalingai pasidarai vangus, pervargęs, o reikia eiti išminuoti tikrų minų lauką. Ten nebuvo realybės šou, ten buvo realybė. Ekrane nesimatė viso to, ką patyrėme.
Nepasakyčiau, kad tai gyvenimą keičianti patirtis, tačiau davė daug peno apmąstymams. Kai patiri tokį išbandymą, jokia nemaloni kasininkė prekybos centre nebegadina nuotaikos.
- Dažnas Jus pažinojo kaip Evelinos mamą, švelnią moterį, o vieną dieną ji tapo lenktynių fotografė. Ar tai kažkokių gyvenimo pokyčių siekimas, ar sena svajonė?
- Visada su Evelina buvau ir esu trijuose statusuose: mama, vadybininkė ir draugė. Kai susikerta interesai, turiu rinktis, kas vis dėlto yra svarbiau. Tačiau pastaruosius penkiolika metų taip pat intensyviai ir fotografavau. Daugiausiai kelionėse.
Esu apkeliavusi virš šimto valstybių. Jaučiau didelę meilę plėšrūnams, didiesiems katinams, tad juokiuosi, kad būtent todėl jie manęs ir nesuvalgė. Vis dėlto grįžimas į fotografiją, kaip minėjau, buvo kiek netikėta ir man pačiai.
- Manoma, kad moteris šaukia išvydusi pelytę, o Jūs lendate tiesiai pavojams į nąsrus...
- Man nepatinka bijoti, tačiau tai nereiškia, kad aš nebijau. Baimė yra ta riba, kurią peržengus pasitikrini savo galimybes. Svarbu pačiam savęs neįrėminti. Perkelk galvoje tą ribą kas dieną po metrą ir po kurio laiko nustebsi, kiek daug tu gali.
Dirbant su gyvūnais daug kartų teko rizikuoti. Gal tai nebuvo protinga. Bet apie tai pagalvodavau tik grįžusi namo. Dirbant su automobiliais taip pat ne kartą esu gavusi pastabų, kad elgiuosi nesaugiai. Toks elgesys nėra adrenalino poreikis, o tiesiog siekis padaryti kuo geriau.
Atstumas daro įtaką kokybei, tad tai lemia ir atsargumo ribų nebuvimą. Vis dėlto, paskutiniu metu, stengiuosi laikytis taisyklių, nes per daug gerbiu tuos profesionalus, su kuriais dirbu. Suprantu, kad mano neatsakingas elgesys gali baigtis jų klaida, o pasekmės būtų liūdnos.
- Esate perfekcionistė?
- Nemėgstu etikečių, bet labai vertinu kokybę. Kartais apima liūdesys, kad šiuolaikinių technologijų lengvas prieinamumas sudaro apsimestinį įspūdį, jog turėdamas mobilųjį telefoną dabar bet kas gali būti fotografu, dėl ko labai nukenčia kokybė. Nekalbant apie tai, kiek laiko tikras menininkas praleidžia ieškodamas savo braižo bei jį tobulindamas.
Dar baisiau, kad dauguma žmonių suvokia, jog „Facebook“ yra atskaitos taškas. Nemanau, kad Leonardas Da Vinčis, tapydamas Moną Lizą, galvojo apie „like‘us“. Manau, kad fotografija gali atlikti didesnę misiją.
- Kada nors pagalvojote, jog kažkuriame gyvenimo etape reiks keisti gyvenimo tempą, veiklas?
- Ne. Atsimenu savo 25-tą gimtadienį. Maniau, reikia išsišėlti, nes vėliau bus nepadoru. Po metų galvojau, kad tai buvo visiška nesąmonė. Buvo keista žvelgti ir per keturiasdešimtą gimtadienį gautas atvirutes. Pasižiūrėjau į tą skaičių, ir jas visas sugrūdau giliai į stalčių. Tikrai draugauju su savo metais, jaučiuosi puikiai, manau, kad tik nuo mūsų priklauso, kaip mes gyvename. Žinau, kad norėsiu mokytis būdama ir 80-ties. Kad velnių būsiu priėdusi irgi labai tikėtina.
- Ir būsite pati kiečiausia močiutė...
- Be abejo.
- Ar šeima niekada negalvojo, kad reikia Jums jau stabdį paspausti?
- Jau nebegalvoja, nes suprato, kad nėra prasmės diskutuoti. Tikra tiesa, jog į tam tikras veiklas įkrentu visa savo esybe. Šeima tikrai nesidžiaugia, kad daug laiko skiriu veikloms, tačiau du iš trijų vaikų taip pat yra kūrėjai, tad puikiai tai supranta. Sutariame nuostabiai, nes žinome, kad mūsų profesijose labai svarbus supratimas, palaikymas.
- Tokiai moteriai, atrodo, susirasti antrąją pusę ganėtinai sunku.
- Tikrai taip. Dauguma vyrų šalia manęs jaučiasi kukliai, tačiau dėl to nesiruošiu būti patogi. Moku būti švelni, moteriška ir įvertinti vyriškumą. Bet nebūtina to transliuoti einant gatve ir ne visi, kurie dėvi kelnes, yra vyrai.
- Daug dėmesio skiriate savo vidinei analizei, tad ar yra dalykų, kuriuos norėtum gyvenime keisti?
- Nuo mažens tai diegiau ir savo vaikams – norėti yra VEIKSMAžodis. Jei man kažkas nepatinka, aš keičiu ne kitus, o save.
- Ar esate laiminga?
- Jūsų labai išmintingas klausimas. To klausiu savęs ir kitų, o susiduriu su labai išplėstomis akimis: „Tau viskas gerai?“. Aš žmonių klausiu kiek kitaip – „Vardan ko tu gyveni?“.
Dažnai supainiojame tikslą su priemonėmis. Tikslu tampa darbas, vaikai, kas, mano nuomone, juo negali būti. Laimės pojūtį sudaro tavo požiūris, veiksmai.
Daug žmonių galėtų suvokti esantys laimingi, tačiau jie to nesupranta. Ar aš jaučiuosi laiminga? Tikrai taip, nes tai suvokiu. Leidžiu sau didelę prabangą gyvenime daryti tai, ką noriu.
- Gi kokia moters laimė be vyro?
- Žinoma, kad vyrui reikia moters, o moteriai vyro. Čia visiškai sena tiesa, tad jos paneigti negaliu, nes save priskiriu tai sveikai visuomenės daliai. Mano labai paprastas požiūris – savo asmeninio gyvenimo aš nekomentuoju. Nieko neslepiu, bet asmeninis gyvenimas ir yra asmeninis.
