Tęsinys. Ankstesnes dalis galite perskaityti čia: Id., IId., IIId., IVd., Vd.
Kai dėl netolimos ateities planų atsirado konkretumo, gyvenimas nušvito visai kitokiomis spalvomis. Atsirado kažkoks aiškumas, buvo galima prognozuoti ateitį. Velnias, kaip greitai tokiose situacijose galima prarasti pasitikėjimą savimi. Baigiantis tam mėnesiui, kai niekur negalėjau užsikabinti, aš jau buvau pradėjęs save graužti. Mane spaudė atsakomybė prieš savo artimuosius, siutau ant savęs, kad mano dukrytė negali vaikščioti į jos mėgstamas ugdymo mokyklėles, kad žmona dabar turi išvažiuoti į darbą anksčiausiais traukiniais. Atsakomybė, atsirandantis nepasitikėjimas savimi, neviltis. Velniop. Dabar viskas keičiasi. Laikas po truputėlį ruoštis būsimai kelionei.
Visų pirma reikia atnaujinti dokumentus – pasas mano senas, menu, prieš kokius septynerius metus vokiečiai dėl jo mano personą tikrino pasienyje vos ne pusantros valandos. Viskas čia suprantama – senieji lietuviški pasai yra patraukli prekė juodojoje rinkoje, su tokiu pasu ne vienas Afganistano, Pakistano ar dar kokių kraštų gyventojas tapo „legaliu“ europiečiu. Taigi, dėl šventos ramybės pasikeisiu pasą. Žygiuoju į pasų skyrių, fotografuojuosi ir sumoku pinigus už dokumento paruošimą per savaitę.
Šnekėjau telefonu su Laimiu. Jis užsiminė, kad svarsto galimybę pirkti dar vieną mikroautobusą. Pasak jo, Osle ir aplinkui man reikėtų vairuoti kiekvieną dieną ir daug. Tad visai tikėtina, kad tektų pabendrauti ir su vietos kelių policijos pareigūnais. O mano teisės nors ir galiojančios, tačiau irgi senos. Taigi, lekiu į „Regitrą“ ir užsisakau naują pažymėjimą, jau kortelę. Nežinau, gal su visais šiais dokumentais aš mažumėlę persistengiau (juk tai ir išlaidos), bet taip turėtų būti ramiau.
Toliau reikia apsirūpinti maistu, kad bent mėnesį nereikėtų vaikščioti į parduotuves Norvegijoje. Juk apie maisto kainas Norvegijoje sklando tikros legendos. Ką vežtis? Juk Norvegija nėra ES valstybė, norvegai riboja įvežamos mėsos kiekį. 10 kilogramų – nėra jau tiek daug. Be to, reikia rinktis taip, kad maistas nesugestų. Pagal šiuos kriterijus geriausia mėsa yra rūkyti lašiniai. Turėsi lietuviškų lašinių – niekuomet pilvas iš alkio negurgs. Tad per gimines ir artimuosius užsisakau kelias paltis normalesnių lašinių. Na, o dėl visų kitų dalykų vieną dieną pasiskolinu automobilį (likimo ironija – tai vienas iš buvusių mano automobilių, pardaviau jį vienam iš draugų) ir su žmona išvažiuojame į urmo bazę. Vieta ne pati smagiausia apsipirkti, bet kai prekiniesi jau už skolintus pinigus, čia galima nemažai sutaupyti.
Visų pirma prisiverčiu pusę vežimo greitai paruošiamų makaronų. Maistas ne pats sveikiausias, bet alkio problemą leidžia eliminuoti greitai ir paprastai.Paskui prisidedu visokių kruopų, tešlos ruošinių bulviniams blynams ir net dėžę lenkiško pieno. Viešpatie, ką aš čia būčiau daręs be savo žmonos. Mano pirmas noras tokiose prekybos vietose visuomet būna kuo greičiau apsiprekinti verčiant į vežimėlį pirmą pasitaikiusį produktą ir dingti. Na, o mano brangiausia mergina ramiai žiūrinėjo produktus, lygino kainas, svorius, svarstė, kas man tiktų valgyti, o kas nelabai. Taip mano krepšyje atsirado maišas džiovintų vaisių (sotu, paprasta, galima tiesiog į kišenę įsiberti), maišas arbatos, rimtų sriubų ruošinių ir iki rudens galiojančio lenkiško pieno. Užbėgdamas į priekį pasakysiu, kad maniškė visas maisto atsargas sudėliojo puikiai.
Taigi prie kasų sumoku visą krūvą skolintų pinigų, o investicija į mano skrandžio ateitį užėmė vos ne pusę nemažo „Peugeot“ bagažinės tūrio. Na, bet tai nėra jokia problema – juk į Norvegiją keliausiu su Laimio mikroautobusu, tad vietos mūsų mantai ten tikrai užteks.
