- Rusija tik gina savo teises
- Rusija siekia bendradarbiauti
- Rusija visada bendradarbiauja tik taikiais diplomatiniais metodais
- Rusija – pragmatiška valstybė, skaidraus verslo etalonas ir visada laikosi savo įsipareigojimų
- Rusijos kariuomenės Ukrainoje nėra – JAV apgavo pasaulį Irake
Sujungus numestą jauką su nupirktų ar imperinėmis idėjomis persmelktų internetinių pūlinių armija, po viso pasaulio žiniasklaidos socialinio bendravimo tinklus pasklis „mesijo“ nešama žinia. Visą savaitę pirmose aktualijose eskaluojama derybų parodija virs V. Putino viešųjų ryšių pergale.
Informacinis karas, kurį vykdo Rusija, yra konflikto Ukrainoje pagrindas. Tam buvo ruošiamasi ilgus metus. Šiuo metu absoliuti dauguma Rusijos žiniasklaidos priemonių yra pajungtos į dezinformacijos tinklą, o dauguma likusiam pasauliui platinamų pranešimų yra paruošti tų pačių, jau išvardintų, raktinių sąvokų rinkiniai, kurie būna tiesiog įvelkami į tos dienos pranešimus.
Prancūzijos žurnalistai nepaklausė V. Putino, kodėl Rusijos žiniasklaidoje nė žodžiu nebuvo užsiminta apie tai, kad iš Donecko oro uosto mūšio į Rusiją grįžo 33 „200-asis“ karstuose. Mirę „Novorosijos“ gynėjai namie nėra laukiami. Mirę jie negeneruoja patriotizmo ir pasididžiavimo, mirę jie ten niekam nereikalingi.
Net jeigu ir būtų paklausę, Rusijos televizijos to neparodytų, o komentaruose būtų akcentuojami tie patys propagandiniai burtažodžiai.
Į kiekvieną informacinį pranešimą iš Ukrainos Rusijos žiniasklaida pateikia savo falsifikaciją. Netgi tokios informacinės smulkmenos, kaip natūraliai karo išsigandę ir į kitus Ukrainos kraštus bėgantys Slaviansko gyventojai, pas Rytinius kaimynus pateikiami kaip bėgliai į Rusiją. Lygiai taip pat „tūkstančiais“ į Rusiją nuo „fašistų“ bėgo Krymo užgrobimo metu. Paaiškėjo, kad buvo pateikta 13 užklausų, iš kurių vos keli susidomėjo perspektyva gyventi klestinčioje Rusijoje.
Primenu, kad, 2013-ųjų JT duomenimis, labiausia bėganti iš savo valstybės tauta po karo nualintos Sirijos buvo Rusija.
Rusija Abchazijoje prieš vietos „teroristus“, kurie savo organizuotumu ir pajėgumais nė iš tolo neprilygsta „Novorosijos“ gynėjams, taiko daug žiauresnius metodus, negu Ukraina bandė pačioje antiteroristinės operacijos pradžioje. Ten su „antivalstybiniais elementais“ ir „teroristais“ niekas nesiūlo sėstis prie derybų stalo ar suteikti jiems daugiau autonomijos.
Dvigubi standartai, melagystės, dezinformacija ir jokių tradicinių garbės sąvokų nesilaikymas yra esminė šiandieninės Rusijos politikos kryptis.
Net nepaisant akivaizdžios V. Putino izoliacijos renginio metu, galimybė dar sykį pateikti „savo teisybę“ Rusijos prezidentui ir atsidūrimas tarp pasaulio lyderių yra neįkainojamas viešųjų ryšių triukas, kuriuo visiškai aiškiai naudojamasi saviems tikslams įgyvendinti.
Tokio neatsakingo Vakarų derybininkų poelgio kaina? Dar pora tūkstančių suklaidintų ir patikėjusių, dar pora dešimčių tūkstančių suklaidintų ir suabejojusių. Ko vertos jau keletą mėnesių skelbiamos sankcijos, jeigu stalinizmą reabilituojančios šalies vadovas viešai spaudžia ranką demokratinio pasaulio lyderiams, o šiems nusisukus – spjauna pavymui?
