Į diskusiją dėl maisto kainų vis nuožmiau veržiasi politikai. Nenuostabu: artėja rinkimai, o maistas – svarbi prekė. Bet pažiūrėjus atidžiau, pamatytume, kad politikai kalba ne apie kainų, o apie „antkainių“ reguliavimą. Kitaip tariant, politikai rūpinasi ne tuo, kad prekių kainos būtų mažos, bet kad pardavėjai neuždirbtų per daug.
Siekiant pateisinti tokį išskirtinį dėmesį, mažmeninė prekyba yra kaltinama konkurencijos trūkumu, karteliniais susitarimais ir apskritai sąmokslu. Tačiau niekas iki šiol nesugeba pateikti nenuginčijamų tokių sąmokslų ar konkurencijos trūkumo įrodymų. Konkurencijos tarybos tyrimas nė trupučio neįrodo, kad mažmeninėje prekyboje veikia kokie nors neleidžiami susitarimai. Jame įrodoma tik tai, kad kainos didėjimo negalima paaiškinti vien žaliavų brangimu. Bet tai yra seniai žinoma ir elementaru, tokiai išvadai nereikia atlikti jokio tyrimo.
Ar „panašios kainos“ yra konkurencijos trūkumo įrodymas – t.y. pardavėjai susitarė, ar jos rodo konkurencijos buvimą – t.y. konkurencija verčia pardavėjus kainą spausti iki mažiausio įmanomo lygio? Tai primena liūdną anekdotą apie tris verslininkus, nuteistus už konkurencijos teisės pažeidimus. Vieną nuteisė už lupikavimą, nes jis laikė „per aukštas“ kainas. Antrą nuteisė už grobuonišką kainodarą, nes jis prekes pardavinėjo už „per mažą“ kainą. Trečią – už kartelinį susitarimą, nes jo kainos buvo tokios pat, kaip konkurentų.
Baisiausia, kad skubama teisti ne tik neturint tiesioginių kaltės įrodymų (pvz., prekybos centrų vadovų susirašinėjimo dėl kainų derinimo ar tiekėjų spaudimo), bet net neturint tiesioginio paties „nusikaltimo“ fakto įrodymo.
Kritikuojant mažmeninę prekybą, mėgstama naudotis argumentu, kad mažmeninės prekybos marža (antkainis) yra „per aukšta“, ar nepateisinama sunkmečiu. Tačiau čia painiojami du skirtingi dalykai. Prekybinis antkainis – nėra tas pats, kas pelnas. Kitaip tariant, jei prekybinis antkainis yra 20 proc., tai nereiškia, kad parduotuvė nuo kiekvieno apyvartinio lito uždirba po 20 ct. Kodėl? Todėl, kad parduotuvė pati turi išlaidų: išlaidos darbo užmokesčiui, energijai, pastato atsipirkimui / nuomai, mokesčiai ir t.t.
Tapatinti prekybinį antkainį su pelnu, tai tas pats, kas kaltinti perdirbėjus lupikavimu, palyginus žalios mėsos ir dešros kainas. Arba tas pats, kas lyginti, kiek ūkininkas išleido sėklai, su tuo, kiek pinigų jis gavo pardavęs grūdus, ir vertinti „žemdirbio antkainį“.
Kaip rodo vėliausi duomenys, prekybos centrų pelnai svyruoja nuo neigiamų (t.y. nuostolio) iki „net“ 2,4 proc.(!) Pasitelkus faktus, politikų kalbos apie „žvėriškus pelnus“ ir „gyventojų apiplėšinėjimą“ – bliūkšta.
Kaltinimais besisvaidantys politikai pamiršta ir tai, kad visa Europos Sąjungos žemės ūkio politika yra skirta palaikyti aukštoms maisto produktų kainoms. Būtent šiuo tikslu žemės savininkai skatinami negaminti žemės ūkio produkcijos, ūkininkams mokama už tai, kad jie nieko negamintų, mokesčių mokėtojų pinigais skatinama pasitraukti iš žemės ūkio produktų gamybos. Ši situacija – pati brangiausia ES ekonominės politikos kvailystė.
Politikai taip pat nenori prisiminti ir iki 21 proc. padidinto PVM, kuris, net ir neskaičiuojant panaikintų PVM lengvatų, prisidėjo prie kainų augimo. Pagal Statistikos departamento duomenis maisto kainos nuo praeitų metų rugsėjo per metus išaugo 2,1 proc. Kaip tik 2009 metų rugsėjį PVM buvo padidintas nuo 19 proc. iki 21 proc. – t.y. 2 procentiniais punktais.
Paradoksalu, bet būtent politikų siūlomas antkainių reguliavimas, jeigu jis būtų veiksmingas, būtų viena iš didžiausių kliūčių konkurencijai. Antkainių reguliavimą ir panašias priemones lengviau iškęsti jau rinkoje įsitvirtinusiems žaidėjams. Ir atvirkščiai – tai sumažina paskatas ir galimybes atsirasti potencialiems konkurentams. Antkainių reguliavimas, siekiant padidinti konkurenciją – nelogiškas veiksmas. Antai vaistų sektoriuje toks reguliavimas buvo grindžiamas tuo, neva yra per daug vaistinių, o konkurencija yra per didelė. Šis, beje, visiškai neteisingas argumentas, tik iliustruoja, kad politikams nekyla problemų su nuoseklumu – reguliavimui pateisinti tinka bet kokios faktinės aplinkybės.
Kuomet pajamos mažėja arba iš viso dingsta, net ir kai kurių kainų augimas yra skausmingas. Tačiau kainų / antkainių reguliavimas yra netinkama ir neveiksminga priemonė šiai problemai spręsti. Jeigu valstybėje yra skurstančių, valstybės resursus ir energiją reikia skirti veikiančioms ir efektyvioms šalpos priemonėms. Jeigu sutariame, kad konkurencija yra gerai, pirmas žingsnis, ką turi padaryti valdžia, tai panaikinti bet kokias valstybės sukurtas kliūtis konkurencijai: sumažinti valstybės biurokratinę, finansinę naštą taip prisidedant prie verslumo skatinimo, veiklos sąlygų smulkiam ir vidutiniam verslui gerinimo. Tuo tarpu antkainių reguliavimas tegali privesti prie to, kad tam tikrų prekių parduotuvėse neliks, o kainų reguliavimas – prie to, kad prekių parduotuvėse apskritai neliks.
Žilvinas ŠILĖNAS yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas
