Senuosius metus palydėjote Nacionaliniame operos ir baleto teatre, šokote pagrindinius vaidmenis baleto premjeroje „Žydrasis Dunojus“. Apie ką svajodami sutikote Naujuosius metus, ko vienas kitam linkėjote?
Aurimas: Nebuvo kada ir svajoti. Namo grįžome prieš pat vidurnaktį, greitai persirengėme, stovėdami balkone pažiūrėjome fejerverkus, o tada Miki puolė gaminti vakarienę, nes namie nebuvo ką ir valgyti. Laimė, kad po spektaklio spėjome į parduotuvę iki jai užsidarant, kitu atveju būtume likę ir be vakarienės. (Juokiasi.)
Auginate du vaikus. Mažajai dukrelei dar nėra dvejų metukų. Miki jau grįžo į darbą po motinystės atostogų ir vėl šoka pilnu krūviu. Ar sunku suderinti motinystę, šeimą, sceną?
Miki: Sunku nėra, tik laisvo laiko visai neturime: arba dirbame darbe, arba dirbame namuose. Šiuo metu tokiame rate tik ir sukamės. Nieko nepadarysi. Vaikai paaugs, tada atsigriebsime.
Aurimas: Tiesiog atsiduodi visa širdimi ir nemąstai, sunku ar lengva. Niekada nedėjome ant vienų svarstyklių ir nesvarstėme: šeima ar karjera. Kokia čia karjera? Tiesiog darai viską iš meilės. Iš meilės baletui, iš meilės vaikams. O kai yra meilė, atsiranda ir jėgų, ir galimybių. Ir viską suderini.
Su močiute – japoniškai
Ar tiesa, kad baleto šokėjų vaikai auga teatre?
Aurimas: Taip, tokia realybė. Mažoji teatre jau visus pažįsta, su visais susidraugavo, daug laiko čia praleidžia, nes ir jos auklė – teatro žmogus. Sūnus rečiau lankosi, jis jau didelis, mokosi trečioje klasėje, todėl vienas namie gali pabūti.
Jųdviejų sūnus Povilas Juki mokosi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriuje?
Aurimas: Pabandė, bet jam nepatiko, todėl nebesimoko. Šiuo metu jis lanko paprastą mokyklą ir mokosi žaisti krepšinį.
Miki puikiai kalba lietuviškai. O kokia kalba kalbatės su vaikais namuose?
Miki: Lietuviškai. Povilas su močiute, kai ši atvyksta pasisvečiuoti iš Japonijos, pasikalba japoniškai. Sūnus neblogai moka ir rusų kalbą.
Pasigenda saulės ir šilumos
Miki, jūs sakėte, kad 14 metų esate Lietuvoje. Niekada nesigailėjote, kad iškeitėte Japoniją į Lietuvą?
Miki: Gailėtis nesigailėjau, bet tokių akimirkų, kai pasiilgstu, kai norisi nuvykti, pabūti ilgiau, tiesiog šiek tiek pagyventi, būna. Ypač tada, kai Lietuvoje prasideda tamsusis periodas, žiema ir ruduo, mažai saulės. Man trūksta saulės, net vasarą Lietuvoje jos mažoka. Na, o prie viso kito jau pripratau.
Ar mėgstate lietuvišką maistą?
Aurimas: Ko neranda nusipirkti, pasigamina pati. Miki mūsų šeimoje – virtuvės virtuozas.
Sakykite, ar Lietuvoje gamintas sušis smarkiai skiriasi nuo ruošiamo Japonijoje?
Miki: Japonai tokia fantazija kaip lietuviai nepasižymi. (Juokiasi.) Taigi japonų sušis nuo čia gaminamų gerokai skiriasi.
Aurimas: Kita priežastis – į Lietuvą tiek šviežių produktų, kiek jų yra Japonijoje, neatkeliauja. Juk ten ką tik iš jūros ištrauktas gėrybes iš karto deda ant stalo.
Kiek kartų per tuos 14 metų lankėtės gimtinėje?
Miki: Tris kartus. Dažniau mano mama aplanko. Ji į Lietuvą atskrenda kasmet, kartais ir dukart per metus.
Trauktis nebuvo kur
Pernai jūsų pavardės mirgėjo laikraščių antraštėse ne vien dėl profesinių laimėjimų: pirmieji iš visų baleto šokėjų garsiai prabilote apie badinamąją baudžiavą baleto teatre ir dėl to patyrėte spaudimą. Kas padėjo atsilaikyti?
Aurimas: Žinojome, kad esame teisūs, sakome tiesą, o ne kuriame mitus. Tai ir padėjo mums išgyventi visą tą laikotarpį. Be to, kartą prabilus, trauktis nebėra kur. Teko laikytis kiek galime ir kaip galime. Dabar viskas jau praeityje. Džiaugiamės, kad mus išgirdo, įsiklausė ir viskas grįžo į normalų darbinį režimą. Nebereikia galvoti, kad esi priklausomas nuo kažkieno įnorių ir simpatijų. Dabar visos mintys tik apie darbą. Juk taip ir turi būti. Artistas negali būti apkrautas pašalinėmis mintimis, jis turi dirbti tai, kas jam priklauso, – tobulinti vaidmenį.
Vyras ir žmona – du baleto solistai, viena pora. Tai privalumas ar trūkumas? Nesipykstate?
Aurimas: Būna, kad ir pasipykstame. Nuovargis daro savo: vienas labiau pavargęs, kitas mažiau, vienas dirba daugiau, kitas mažiau. Tas, kuris mažiau, dažniausiai būnu aš (juokiasi), o tada pretenzijos prasideda: „Kodėl nedarai?“ Bet tai smulkmenos. Tai, kad esame pora, didelis privalumas mums abiem. Viskas šokta daug kartų, vienas kitą puikiai jaučiame.
O kaip ruošiatės, kaip ilsitės prieš sudėtingą spektaklį? Kas tuomet naktį keliasi prie prabudusio mažylio?
Aurimas: Mus nereikia keltis naktimis, nes mūsų vaikai puikiai miega. Turime svajonių vaikus. Mažoji nuo dviejų mėnesių po 8 val. miegojo, o nuo devynių mėnesių jau ir visas 12 val. išmiegodavo.
Miki: Jei ir pradeda verkti, pasiimame pas save į lovą, ir ji vėl užmiega. Jokių sūpavimų, jokių nešiojimų ant rankų naktį.
Kai vaikai taip lengvai auga, ar nekyla minčių apie trečiąjį?
Aurimas: Neatmetame tokios galimybės. (Šypsosi.)
Miki: Tegul tai ir būna mūsų svajonė, apie kurią klausėte pokalbio pradžioje. Bet ne dabar, o tada, kai baigsime šokti, kai teks palikti sceną.
