„Esu romantikas, turbūt dėl to man teatras yra arčiausiai širdies“, – sako teatro, kino ir televizijos aktorius Mindaugas Capas.
Premjera – tarsi atgimimas
– Neskubėkime Mažojo teatro laidoti, jo laukia naujas etapas. Taip kalbėjo į Lietuvą trumpam grįžęs Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas ir režisierius Rimas Tuminas. Kaip jūs, šio teatro aktorius, įsivaizduojate Mažojo teatro atgimimą? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė M. Capo.
– Sunku pasakyti, ką turėjo galvoje režisierius. Galbūt jam iš Maskvos geriau matyti tas naujasis etapas, teatro atgimimas. Man rodos, kaip dirbome, taip dirbame, spektaklių yra ir blogesnių, ir geresnių, o atgimimą patiriame, kai parodome gerą spektaklį.
Kiekviena premjera aktoriui yra atgimimas. Įvyksta premjera, ir vėl norisi kurti, gyventi, linksmintis, nuotaika gera, visos slogios mintys pasitraukia į šalį.
Kai mintys tavęs nepaleidžia
– Ar tiesa, kad aktoriaus ir scenos gyvenimas visada susipynęs, kad asmeninio gyvenimo aktorius lyg ir neturi?
– Jei būčiau bent 10 metų dirbęs kokį kitą darbą, galbūt galėčiau palyginti, bet dabar tokios galimybės neturiu. Iš savo patirties galiu pasakyti tik tiek: o kaip kitaip? Tuo, ką darai, ką kuri, ir gyveni, vaikštai, važiuoji, guliesi, net ilsiesi su tomis mintimis, jei išvis turi galimybę ilsėtis.
Štai dabar man skaitymo periodas. Būna, kitą kartą du tris mėnesius knygos į rankas nepaimu, o paskui vėl pasineriu. Skaitydamas ieškau kokių nors atsakymų, dažniausiai į tuos klausimus, į kuriuos atsakymo ieškau ir scenoje, arba medžiagos kokiam vakarui. Ir net nežinau, ar sąmoningai, ar nesąmoningai tai darau.
Galiu dar pridurti, kad ramu gyventi ir dirbti, kai aktoriaus negąsdina. Sovietiniai laikai, kad ir kokie jie buvo, šia prasme aktoriui buvo geresni: jei nori dirbti ir turi gebėjimų, tik kurk, tik daryk.
Dabar visi mus gąsdina, kad neturėsime darbo. Jaunų aktorių per daug nepagąsdinsi, jie išvažiuos ir ras kitur savo vietą. O ir mes, vyresnieji, tų gąsdinimų nebijome. Juk tiek metų dirbome, kūrėme ir gyvenome tarp žmonių, jie mus pažįsta. Tai gal neprapulsime.
– Ką jums davė aktoriaus darbas?
– Kadaise, kai sūnus dar studijavo, esame su juo diskutavę šiuo klausimu. Tada sakiau, o ir dabar taip manau, kad kai kuriuos dalykus, kurie yra dėstomi aktoriams, reikėtų įtraukti į visų universitetų programą.
Aktorius nuo pat studijų pradžios mokosi analizuoti. Iš pradžių medžiagą, paskui žmones. Taip jis pradeda stebėti, gilintis į save, atsirenka vertybes.
Man atrodo, kad mūsų profesija labai daug prisideda formuojant save kaip žmogų, kaip asmenybę. Žinoma, kartais būna ir taip: knisies, gilinies ir nieko nematai, o eini nieko negalvodamas, nusičiaudai, kas nors greta nusijuokia, žvilgteli ir netikėtai pamatai žmogų iš šono. Tada staiga supranti, kad nieko tau nereikia ieškoti, nereikia savęs tiek kankinti, juk viskas taip paprasta ir aišku.
– Ar neapsunkina aktoriaus gyvenimo tiek skirtingų personažų, su kuriais tenka gyventi?
– Negali būti taip, kad įeini į vaidmenį ir nebeišeini iš jo. Tačiau statant spektaklį kažkas tavyje pasikeičia. Ne visada, bet kartais pjesė taip paveikia, kad netgi imiesi keisti savo buitį.
Statant Maksimo Gorkio „Motiną“ vis neapleido mintys, kaip jie ten gyveno, neduok Dieve... Tada ieškai savyje ne angeliukų, o velnio, ieškai nusikaltėlio, akmens, kokio nors sutrūnijimo, rūdžių. Ir mintys ramybėje nebepalieka.
– Įsivaizduotumėte save be scenos?
– Pasitaikė per gyvenimą porą tokių atvejų, kai buvau įmestas į visai kitus vandenis. Pirmas toks kartas buvo tarnaujant sovietinėje armijoje, kai buvau įstumtas į svetimą sau pasaulį, netgi labai priešingą tam, kuriame gyvenau anksčiau.
Į pasaulį, pasižymintį žiauria sava filosofija, kartais net brutaliu gyvenimo būdu. Iš pradžių atrodė, kad neišgyvensiu, tačiau puikiai ištvėriau. Dirbau visokius darbus, bet išlikau žmogus. Manau, kad visi puikiausiai galime išgyventi be tų dalykų, kurie mums kartais atrodo nepakeičiami.
Išbandyti, paragauti gyvenime ką nors kita, nauja yra savotiškai laimė. Aišku, norėčiau visada dirbti aktoriumi, bet jei dievulis panorės, manau, kad išgyvensiu ir kur nors kitur.
Teatro nereikia sudievinti
– Nemaža įsimintinų vaidmenų esate sukūręs kine. Kas jums arčiau širdies – kinas ar teatras?
– Širdyje romantikas, man nesvetimas liūdesys, todėl teatras man ypač artimas.
– Koks įvertinimas jums, kaip aktoriui, yra didžiausias?
– Labiausiai įvertintas jaučiuosi, kai man atnešama pjesė ir sakoma: „Tu reikalingas.“ Viskas čia labai paprasta. Nereikia jokių ypatingų skatinimų ar fokusų. Didesnė alga – irgi gerai. Dar reikia dėmesio iš publikos: išėjus į sceną matyti laukiančias akis, jausti, kad tave girdi. Tada irgi jautiesi įvertintas.
– Šiandien labai daug diskutuojama, koks turėtų būti teatras. Ką jūs manote?
– Teatro reikia visokio. Ir labai gerai, kad po truputį jis įvairėja. Pasaulyje jau nuo seno buvo ir vienokio, ir kitokio lygio teatras, tik pas mus jis buvo sudievintas. Reikia žvelgti paprastai ir žmogiškai: vieni mėgsta klasikinį teatrą, kiti komedijas, treti pramoginius dalykus. Žiūrovai privalo turėti galimybę pasirinkti. Aš esu už visokį teatrą, svarbiausia, kad viskas būtų daroma profesionaliai.
– Vilniaus Mažajame teatre dirbate 22 metus. Kokį norėtumėte matyti savąjį teatrą?
– Mažasis teatras – mano namai. Natūralu, kad kaip ir kiekvienuose namuose čia yra visko: ir gerų dalykų, ir blogų. Labiausiai norėtųsi, kad į mūsų teatrą ateitų kuo daugiau profesionalių žmonių, kad tai būtų teatro žmonės, ne draugų draugai, ne pasiųsti Kultūros ministerijos, bet profesionalai režisieriai, aktoriai, apšvietėjai, aprengėjai, dailininkai.
– Kas šiuo metu jums gyvenime svarbiausia?
– Dažnai sakau, kad viskas dar priešaky. Niekas man nieko ant lėkštutės neatnešė, esu ne kartą ir per galvą gavęs, užtai esu pasiruošę viskam.
TIK FAKTAI
Aktorius M. Capas kūrybinį kelią pradėjo 1982 metais Valstybiniame akademiniame dramos teatre. Nuo 1990–ųjų dirba Vilniaus mažajame teatre.
Brangiausias vaidmuo – Poco Samuelio Becketto „Belaukiant Godo.“
Televizijos žiūrovams aktorius žinomas iš serialo „Nemylimi“.
