Tokie klausimai dabar kyla Lietuvoje pradėjus kalbas apie partijas, suskatusias ruoštis už metų įvyksiantiems Seimo rinkimams. Jie - ne be pagrindo, nes per septyniolika metų partijos valstybę taip nustekeno, kad daugybė lietuvių jau rimtai baiminasi dėl jų sunkiai iškovotos Lietuvos nepriklausomybės galimo netekimo.
Teisiškai Lietuva vis dar savarankiška šalis, tačiau pastarųjų savaičių ir mėnesių įvykiai net didžiausią optimistą turėtų įtikinti, kad Lietuvos valstybės padėtis sparčiai blogėja; “šliaužianti okupacija”, arba tylus valstybės užvaldymas, apie kurį tiek daug kalbėta dar prieš penkiolika metų, tapo tikrove, teigia piliečių judėjimo “Kitas pasirinkimas” vadovas politologas Vytautas Radžvilas.
“Lietuva tik žaidžia valstybę… Valstybės saugumo departamento (VSD) rusiško pobūdžio veiklą jau seniai yra palaiminęs ir Lietuvos prezidentas, ir Seimas… Seimo nutarimai virsta tik viešojo spektaklio dekoracijomis: specialiosios tarnybos ir vykdomoji valdžia su šiomis dekoracijomis gali elgtis, kaip panorėjusios… Štai VSD spjovė į parlamento nutarimą pateikti analitines pažymas apie galimą sukčiavimą ir užsienio slaptųjų tarnybų priedangos organizacijų įtaką Lietuvos politikams ir pačiam VSD, ir ką tu jam padarysi – Seimas ir Prezidentas tyli… Niekas nedrįsta VSD vadovo Povilo Malakausko paklausti, ar jis yra skaitęs įstatymus ir kodėl atsisako juos vykdyti?… Ir iš kur turės drąsos Seimas ir Prezidentas, kai, matyt, nebe jie Lietuvos spektaklio scenarijus rašo ir aktoriams vaidmenis skirsto? Dar ims tikrieji scenaristai ir iš jų pačių vaidmenis atims…”
Tokiais žodžiais “Lietuvos žiniose” apžvalgininkas Tomas Dapkus netiesiogiai lyg ir patvirtina Vytauto Radžvilo teiginį apie “šliaužiančią okupaciją”. Ir dar blogiau – ji atslenka ir iš išorės, ir iš vidaus. “Lietuva esu nusivylęs… Mane labiausiai liūdina, kad, kaip ir 1940 metais, Lietuvoje yra išdavikų. Jie leidžiasi paperkami, manipuliuojami ir kenkia visai Lietuvai.Jeigu neturėtumėm tų išdavikų, kitaip jų pavadinti negaliu, šalies viduje, mes galėtume atsilaikyti (manyčiau – prieš rusus. b/n) ir neturėdami savo naftos…” - sako buvęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas Jonas Kronkaitis. “Lietuvoje kažkas negerai” - tvirtina generolas, dar paminėjęs VSD skandalą, Prezidento palaikymą šiam atsisakius paklusti aukščiausiai žmonių išrinktai Lietuvos įstaigai Seimui, Prezidento patarėjų neprofesionalumą, Seimo suskaldymą ir dar pustuzinį kitų valstybei pavojingų blogybių. (“www.delfi” 2007. 11. 26)
“Padėtis tragikomiška, bet labai rimta. Seimas iš dalies demoralizuotas, Prezidentas iš esmės nedalyvauja problemų sprendime, o vyriausybėje neaišku, kas valdo – premjeras patarėją ar atvirkščiai? Valstybės valdyme siekiama įdiegti žiauriausius ir nevykusius rinkos konkurencijos dėsnius” - sako Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Algimantas Matulevičius ir šioms bėdoms pašalinti siūlo išankstinius Seimo ir Prezidento rinkimus.
Tačiau kaip juos laimėti ir išrinkti tokį Seimą, kuris atitiktų Lietuvos piliečių lūkesčius ir visas šias bėdas pašalintų, klausia “ www.bernardinai lt” tinklapio vyr. redaktorius Andrius Navickas ir bando pats į šį klausimą atsakyti savo rašiniais. Du jau parašyti, sako - bus jų ir daugiau. Tačiau ir į tuos du jau spėjo atsiliepti piliečių judėjimo “Kitas pasirinkimas” vadovas Vytautas Radžvilas, reikšdamas kitą, jam visiškai priešingą, nuomonę. Ir taip įsiplieskė būdingos ir gana įdomios svarstybos.
Abu “varžovai” sutaria: šis Lietuvos Seimas, taip pat kaip ir iki šiol buvę ankstesni, nevykęs ir reikia geresnio. Nevykęs dėl to, kad jo rinkimuose ir išrinkto darbuose pagrindinį vaidmenį vaidina taip pat nevykusios partijos, todėl pirmiausia reikia kaip nors susidoroti su jomis. Ir čia jų nuomonės išsiskiria. Andrius Navickas siūlo jau esamas partijas atnaujinti, sustipinti, pagerinti, o Vytautas Radžvilas, ilgu rašiniu “Baltijos kelyje” įtikinėdamas Navicką, kad taip padaryti neįmanoma, liepia moti į jas ranka ir steigti vieną visiškai naują partiją. Pažvelkime į tuos abu siūlymus atidžiau.
“Svarbus klausimas - kaip per likusį iki rinkimų laiką visi kartu galėtume prisidėti prie partinės sistemos sustiprinimo, prie to, kad į partijų sudarytus kandidatų į Seimą sąrašus patektų kuo daugiau žmonių, norinčių ir sugebančių tarnauti valstybei” - samprotauja Andrius Navickas. (“www.bernardinai .lt” 2007. 11.12) Šio teiginio esmė, kaip aš ją suprantu, yra tokia: vėl lieka iki šiol buvę partijų sąrašai, tik geresnė kandidatų atranka. O Vytautas Radžvilas teigia, kad partinės sistemos iš viso nėra, tai kaip nesamą dalyką atnaujinsi arba sustiprinsi? “Vis daugiau šalies politikos tyrinėtojų pradeda pripažinti faktą, kad Lietuvoje nėra demokratiškų partijų ir tikros daugiapartinės sistemos; mažai kas bedrįsta neigti ir tai, kad vadinamosios “partijos” tėra nomenklatūrinės – oligarchinės grupuotės, aptarnaujančios susipynusius politinio ir verslo “elito” interesus”, sako buvęs žymus sąjūdininkas politologas Radžvilas.
Tai pagrindiniai šių dviejų dorų, lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei, aišku, tik gero norinčių ir viešai svarstančių, kaip tai padaryti, rašiniuose išryškinti teiginiai. Į jų pagrįstumą įrodinėjančias smulkmenas nesileisdamas, tuojau pat galiu pasakyti, kad abu autoriai, nors ir bandydami taikliai šaudyti, į taikinį nepataiko. Jie neliečia tikrosios blogybės, į tokią nevalyvą padėti valstybę įgrūdusios, Lietuvos Seimo ir savivaldybių rinkimų sistemos. Tiksliau - partijų sąrašų ir kandidatų į juos parinkimo. Argi ne šis būdas, jau daugybę kartų mano minėtas kaip ypatingai nevykęs bei ydingas, ir sudarė sąlygas Radžvilo minimoms oligarchinėms grupuotėms įsigalėti? Prieš kiekvienus, ypač prieš šį pavasarį įvykusius savivaldybių, rinkimus, užsimoję balsuotojus išmokyti teisingo balsavimo meno, pilietiniai politikai per žiniasklaidą, o taip pat ir asmeniškai, susikvietę piliečius į susirinkimus, aiškino jiems, už kokio nusiteikimo politikus, arba norinčiais jais tapti, balsuoti, už kokio - ne, ir taip kelias valandas paprakaitavę, pakišinėjo jau iš anksto partijos vadovybės sudarytus, be abejo, “visų gerų” kandidatų sąrašus. Ir rink, kad nori, nors šiam užmojui ir tobuliausiai išmiklintas būtum, kai nė vieno sąrašinio gal net nepažįsti, nė kokios įtakos jo į sąrašą įrašymui neturėjęs, arba atpažįsti kurį nors kaip netinkamą ir išrinkto matyti tikrai nenorėtum. Kai esi ne vaikas ir žinai, kad sąrašuose pirmaisiais įrašyti, taigi, partijai peršokus penkių nuošimčių kartelę, išrinkimą sau iš anksto užsitikrinę, jau spėję niekaverčiais pasižymėti partijų vadovai, jų artimieji bei draugai ir net žinomi oligarchai, pirmąsias vietas už pinigus nusipirkę.
Mano supratimu, kaip tik tokį būsimo Seimo rinkimų “patobulintą” būdą, tiksliau - tą patį dabar naudojamą, čia mano parodytą kaip netinkamą, kartoti siūlo Andrius Navickas. Todėl jam pritarti negaliu. Arčiau taikinio būtų Vytautas Radžvilas, jeigu jis būtų nurodęs, kaip siūlomą užmojį steigti naują partiją techniškai įvykdyti ir kokią rinkimų sistemą sudaryti. Šalia to, kas būtų šios naujos partijos steigėjai? Tikroviška būtų pirmūnu pasisiūlyti užmojo sumanytojui, taigi pačiam Radžvilui, tačiau neatrodo, kad jis būtų linkęs taip daryti. Filosofuoti ir mintis paklodėmis tiesti spaudoje lengviau negu imtis pradininko vaidmens joms įgyvendinti, tad vargu ar iš šių jo samprotavimų kas nors išeis. Manyčiau, kad kas nors geresnio galėtų išeiti iš Andriaus Navicko siūlymo politiniame žaidime paliekant senas partijas, bet, panaikinus partijų sąrašus, rinkimus vykdyti tik vienmandatinėse apygardose, patiems rinkėjams leidžiant siūlyti kandidatus, lygias teises duodant ir partinėms, ir nepartinėms visuomeninėms grupuotėms. O jeigu tie sąrašai jau tokios “šventos karvės”, kurių negalima liesti, irgi patiems rinkėjams leisti juos sudarinėti apygardose , nors techniškai tai įvykdyti gali būti per sudėtinga.
