Šiandien Lietuvos Respublikos Seime ketinama balsuoti dėl ES Lisabonos sutarties "iš dalies pakeičiančios Europos Sąjungos sutartį ir Europos bendrijų steigimo sutartį" ratifikavimo. Ta proga šventinę kalbą perskaityti atvyko ir Europos parlamento pirmininkas p. Hansas-Gertas Poteringas (Pottering). Užsienio reikalų ministerija parengė Seimo nariams aiškinamąjį raštą apie šį įstatymą (toliau – Ministerija). Tai didelis palengvinimas daugumai Seimo narių, kurie tikriausiai ir neskaitys pačios sutarties.
Nei Seimas, nei Vyriausybė, nei Prezidentas taip pat nesivargina ką nors plačiau paaiškinti ir Tautai, kuriai, anot Konstitucijos, "priklauso suverenitetas". O juk ir pati Ministerija pripažįsta, kad tai nėra eilinis ES sutarčių pakeitimas. Į Lisabonos sutartį perkelta daugelis neįsigaliojusios "Konstitucijos Europai", kuri turėjo simbolizuoti "naujo istorinio ir politinio Europos Sąjungos raidos etapo pradžią", nuostatų.
Jei Lisabonos sutartis įsigaliotų, tai reikštų, kad Europos Sąjunga jau tampa juridiniu asmeniu, kuris:
- savo titulu visai ES šalių teritorijai leis "įstatymų galią turinčius aktus",
- anksčiau ar vėliau turės bendrus pinigus, kariuomenę, vieningą "laisvės ir teisingumo erdvę" (vieningai veikiančią teismų sistemą),
- kaip savarankiškas subjektas dalyvaus tarptautiniuose santykiuose, sudarinės tarptautines sutartis, ratifikuos konvencijas ir t.t.
- turės bendrą pilietybę (tiesa, Europos sąjungos pilietybė dar nepakeis kiekvienos iš ES šalių pilietybės, o tik su ja sutaps...)
Žodžiu, ratifikavus Lisabonos sutartį, ES jau taptų valstybe (tarsi Jungtinėmis Europos Valstijomis). Europos parlamentas taptų lyg ir "Kongresu", ES šalių vyriausybių deleguota Taryba – lyg ir "Senatu". Kol kas dar ne kiekvienas teisės aktas galės būti priimamas kvalifikuota balsų dauguma (kai kuriais atvejais vis tik dar reikės vienbalsiškumo, taigi ir Lietuvos balso). Tačiau akivaizdu, kad šis "liberum veto", laikui bėgant, vis labiau ir labiau trukdys veiksmingam sprendimų priėmimui, todėl Lisabonos sutartyje numatyta daug svertų, kaip toliau greitinti integraciją (žr. toliau).
Taigi, galime pastebėti labai nemažą skirtumą, lyginant su tuo, už ką Lietuva balsavo referendume, kai stojo į Europos Sąjungą. Tačiau šį sykį apie referendumą niekas net nedrįsta prasižioti. Kai kėlėme šiuos klausimus anksčiau, save euroentuziastais laikantys "politologai" ir kiti oponentai vadino tai simboliniais, nereikšmingais dalykais. Jie netgi sukurpė teoriją, kad šiais laikais "valstybė" kaip reiškinys tampa tarsi kažkuo kitu ar visai nunyksta. Kaip tai primena prieš dvidešimt metų girdėtas teorijas, kad sukūrus komunizmą valstybė kaip socialinis institutas bus nebereikalingas ir ilgainiui visai išnyks!
Šiaip ar taip, bet klausimus dėl mūsų valstybės suverenumo, Konstitucijos pagrindinių straipsnių, kaip ir dėl to, ar Europos Sąjunga jau tampa sąjungine valstybe, ar vis tik dar išlieka valstybių sąjunga, nesunku paskandinti po propagandinių dūmų bei sumaišties uždanga ir pateikti, kaip neva nelabai aktualų dalyką nuo valstybės reikalų nusišalinusiems ar nušalintiems piliečiams. Jiems juk paliekama tik teisė rūpintis savo pačių asmeniniais reikalais. Pagaliau, jeigu ES ir jos eurobiurokratai kišis tik į tokius reikalus, kokiu maksimaliu kampu turi būti išlenkti agurkai, iškęsime ir tai. Žymiai svarbiau – kelias į gerovę, milžiniška ES struktūrinių fondų parama, kurios bent dalis gal bus išnaudota pagal paskirtį.
Tačiau nuo kasdienio gyvenimo lyg ir atsieti žodžiai apie valstybę ir Tautos suverenias galias, kaip ir atsainūs samprotavimai apie mūsų valstybės pajėgumą spręsti Tautos reikalus ir derėtis dėl jų Europos Sąjungoje, taip pat svarstymai dėl dalyvavimo Europos Sąjungoje tvarkos nejučia tampa kūnu, kai susiduriame su klausimu, ar 2009 m. gruodžio 31d. bus sustabdyta Ignalinos AE, ar visgi ji dar galės tęsti savo darbą tiek, kiek tai technologiškai leistina. Kadangi su ES suderėtas uždarymo terminas jau arti, o socialdemokratai ir jų parankiniai per savo valdymo laikotarpį nieko nepadarė, kad mūsų energetika neatsidurtų Rusijos Gazpromo malonėje, neigiamos ekonominės pasekmės gali žymiai pranokti visą per daug metų ir įvairiems reikalams Lietuvai sumokėtą ES struktūrinių fondų paramą.
Lietuvos valdžios bejėgiškumas beprasmiško ir žalingo (pernelyg ankstyvo) atominės jėgainės uždarymo klausimu gali tapti tarsi politine giljotina visiems šiame procese dalyvavusiems valstybės veikėjams ir atsiskaitymo tautai valanda dėl visko, kas buvo daroma su mūsų valstybe - akivaizdus pamatavimas, kaip mes (jų vadovaujami) stojome į Europos sąjungą ir kaip mes (jų atstovaujami) joje dalyvavome. Ties šiuo slenksčiu ar praraja vėl užduokime bent kelis klausimus, į kuriuos atsakinėdama Ministerija akivaizdžiai išsisukinėja ir kurie tampa verti mūsų dėmesio, kad ir kaip kas nors norėtų to išvengti. Kadangi nevyksta jokie vieši svarstymai, tai čia tenka pateikti ir pačius klausimus, ir Ministerijos atsakymus:
1. Praeitais metais vyko derybos dėl Lisabonos sutarties, keičiančios ES sutartis Kodėl mūsų Vyriausybė nepasinaudojo šia proga ir nepateikė siūlymo pakeisti protokolą dėl Ignalinos AE uždarymo termino?
Ministerijos pareigūnai į šį klausimą atsako, kad Tarpvyriausybinėje konferencijoje nevyko derybos dėl stojimo sutarčių pakeitimo – o tik dėl Europos bendrijų ir Europos sąjungos sutarties. Aiškinamajame rašte Ministerija apsidrausdama teigia, kad konferencijai vadovavusi Vokietija griežtai laikėsi "derybų mandato" ir niekam "neleido nuo jo nukrypti". Supraskite, kadangi klausimo dėl Ignalinos AE nebuvo ant derybų stalo, Lietuvos pusė negalėjo jo pateikti.
Komentaras. Tačiau faktas lieka faktu, kad Lietuvos pusė to padaryti net ir nebandė. Kai nebuvo pabandyta, tai ir nežinome, ar tikrai Lietuva to padaryti negalėjo. Netgi jei Lietuvos pasiūlymas tuomet būtų atmestas, tai dar nereiškia, kad nebūtų pajudėjimo link derybų. Gal šis klausimas būtų atskirtas nuo Tarpvyriausybinės konferencijos uždavinių, bet būtų perkeltas į kitus forumus ir toliau svarstomas. Bent būtume pasiuntę signalą, kad Lietuvai tai svarbu. Tačiau viskas vyko atvirkščiai - mūsų institucijos tuo metu rašinėjo Europos Komisijai laiškus, kad Ignalinos AE uždarymas neigiamų pasekmių neturės. Vienas spektaklis - tautai. Ir visai kitas spektaklis – respektabiliems eurobiurokratams.
2. Lietuvos Respublikos Seimas ir vėl skubinamas ratifikuoti ES sutartį, kuri iš esmės keičia "konstitucinę" šios tarptautinės organizacijos sąrangą. Ministerija teigia, kad įsigaliojusi Lisabonos sutartis padės spręsti Lietuvos energetikos problemas. Jeigu tai ir tiesa, tai kur garantija, kad Lisabonos sutartį greitai ratifikuos visos ES šalys ir ji įsigalios iki šių metų pabaigos? Juk vykdydama savo įsipareigojimus uždaryti savo atominę jėgainę iki kitų metų pabaigos, būtinus uždarymo darbus Lietuva jau turės pradėti kaip tik šių metų gale. Ar ne teisingesnė taktika būtų neskubėti ratifikuoti Lisabonos sutarties, plačiau jos turinį apsvarstyti viešoje erdvėje, laukti, ar Europos Komisija teiksis pradėti rimtas derybas dėl atominės jėgainės darbo pratęsimo?
Ministerijos pareigūnai teigia, kad toks Lietuvos elgesys (delsimas ratifikuoti Lisabonos sutartį) būtų "mažas šantažas" ir jis rezultatų neduotų. Taip esą teigia ir Europos komisaras energetikos reikalams.
Komentaras. Ministerijos pareigūnai meluoja Seimo nariams, kad Lisabonos sutarties ratifikavimas padės susiderėti dėl Ignalinos AE. Net jeigu ši sutartis įsigaliotų greitai ir net jeigu Lietuva iš tikro turėtų naujų svertų atnaujinti derybas dėl jos energetinio saugumo, visos procedūros užsitęs mažiausiai iki kitų metų pabaigos, kai savo atominę jėgainę jau būsime uždarę. Ministerija nieko realistiškai neatsako apie galimybę, kad Lisabonos sutartis bus greitai ratifikuota visose Europos šalyse ir kad kas nors realiai bus padaryta dėl Lietuvos energetinio saugumo, kai ši sutartis įsigalios (arba jeigu ji iš viso įsigalios). Ministerija verčia Seimą atsisakyti paskutinės galimybės pradėti derybas dėl sprendimo, kuris turės milžiniškas pasekmes Lietuvai (tarsi tai būtų smulkus klausimas apie kokio nors diplomato munduro nesutepimą arba apie būtinybę paslėpti jo nepadarytus darbus).
3. Lisabonos sutartis, lyginant su dabar veikiančia ES sistema, iš tiesų daug kur sumažins Lietuvos politinės valios galimybes. Kadangi ši sutartis kišasi į konstitucinę mūsų valstybės suverenumo sritį, ar konstitucinės teisės specialistai pateikė išvadas, kad ji neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, jos pagrindiniams straipsniams, kurių nuostatos gali būti keičiamos tik Tautos referendumu? Ar Seimas iš viso turi įgaliojimus ratifikuoti tokią sutartį?
Ministerijos pareigūnai atsako, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos pabaigoje yra įrašytas straipsnis apie Europos sąjungos teisės viršenybę. Todėl šiuo klausimu diskusija baigta.
Komentaras. 2004m. liepos 13d. Lietuvos Respublikos Seimas slapta nuo tautos iš tikrųjų įrašė tokį straipsnį. Tokios formuluotės nėra nei vienoje kitoje Europos sąjungos šalyje. Aiški nuostata apie Europos sąjungos teisės viršenybę atsiranda tik dabar – Lisabonos sutartyje (žinoma, jeigu ji iš viso įsigalios). Be to, net ir minėtas "lietuviškas" konstitucinis straipsnis kalba apie Europos sąjungos teisės viršenybę, "kai ji išplaukia iš Europos sąjungos sutarčių". Taigi, klausimas ar kokia nors sutartis, kurią dar tik numatoma ratifikuoti, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, yra visai teisėtas klausimas, į kurį Seimas privalėtų atsakyti, prieš ją ratifikuodamas. Seimas visai teisėtai ir netgi būtinai turėtų atsakyti ir į klausimą, koks yra Lisabonos sutarties santykis pvz. su Konstitucijos pirmuoju straipsniu, kur pasakyta, kad mūsų valstybė – tai nepriklausoma, demokratinė respublika (kaip ir su kitais straipsniais, kuriuose sakoma, kad mūsų šalyje "suverenitetas priklauso tautai" ir pan.).
4. Kodėl Lietuvos diplomatai, dalyvaudami derybose dėl Lisabonos sutarties, nepasirinko Lenkijos varianto, kai Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių chartija šioje šalyje tiesiogiai nebus taikoma (Lenkija čia išsaugojo suverenumą)?
Ministerijos pareigūnai atsako, kad tai būtų bereikalingas Lietuvos Respublikos piliečių teisių apribojimas, kuriam jie tikriausiai net nepritartų. Lenkijos variantas beprasmiškas, nes priimant sprendimus šiais klausimais ES Taryboje bus taikomas vienbalsiškumo principas.
Komentaras. Ministerija viena pati iš tikrųjų negali spręsti, kam tauta pritartų, o kam ne, nes niekas to tautos ir neklausė. Be to, Seimo nariai klaidinami, nes klausimas dėl pvz. gėjų santuokų arba jų teisės įsivaikinti greičiausiai ir nebus nagrinėjamas ES Taryboje, o jau greičiau Europos Teisingumo Teisme (taigi, teismų praktikoje), kur Lietuvos Respublika tokios veto teisės jau neturės. Ratifikavusi Lisabonos sutartį, Lietuvos Respublika papultų į bendrą "laisvės ir teisingumo erdvę" su Skandinavijos šalimis, kurių modelis šiais klausimais kažin ar būtų priimtinas Lietuvos Respublikos piliečiams.
5. Lisabonos sutartyje primą kartą bandomas įteisinti vadinamas "dviejų greičių" Europos modelis, kai dalis valstybių galės susitarti dėl glaudesnės integracijos ir taip spausti kitas. Kokia buvo Lietuvos diplomatų pozicija šiuo klausimu? Kokį "greitį" Ministerija siūlys Lietuvai?
Ministerijos pareigūnai į šį klausimą vengia atsakyti. Aiškinamajame rašte yra užuomina apie "struktūrizuotą bendradarbiavimą" pvz. karinėje srityje, kuris būtų tik vienas iš dviejų greičių sistemos pasireiškimų. Tačiau šiame rašte nei žodžiu neužsiminta (ir Seimo nariai, balsuodami už sutarties ratifikavimą to net nesužinos), kad sutartyje atsirado visiškai nauji straipsniai, kurie įveda pačią tokią dviejų greičių sistemą (daugelis Lietuvos politinių partijų jai nepritaria; visa oficialioji Lietuvos politika iki šiol niekada nepritarė tokiai sistemai).
Taigi, tie Seimo nariai, kurie šiandien balsuos už Lisabonos sutarties ratifikavimą, tautos istorijoje gali būti pavadinti "antisignatarais". Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad daug Lisabonos sutarties nuostatų įsigalios dar labai negreitai, todėl gal yra tikimasi, kad tuomet jau tauta bus pamiršusi savo "didvyrius". Šiaip ar taip, jeigu Seimo dauguma šiandien pasielgs apgailėtinai ir paskubės ratifikuoti Lisabonos sutartį, tai šiandien kai kurie politikai padės savo galvą ant Ignalinos atominės jėgainės kaladės ir jiems beliks melstis, kad Europos Komisija susimiltų ir po dviejų metų nenukirstų jiems galvos.
Atskirai verta būtų paminėti brolį latvį - Europos komisarą energetikos reikalams, kuris aktyviai bendrauja su Ministerijos pareigūnais. Gali būti, kad apie jį taip pat bus rašoma Lietuvos istorijos vadovėliuose. Gali būti, kad jis bus vadinamas broliu ne dėl to, kad yra latvis, o dėl to, kad buvo toks pat "sovietikas", kaip ir nemaža dalis Lietuvos valdininkų. Pamatysime, kaip jis supranta savo misiją – ar kaip Europos sąjungos šalių solidarumo raišką ar kaip viršininko ir pavaldinių santykius.
Gintaras Songaila yra Tėvynės sąjungos Tautininkų frakcijos pirmininkas
