Dainininkas ir jogas Linas Karalius nebijo permainų ir mano, jog kiekvienam smalsiam žmogui turėtų rūpėti dvasiniai dalykai.
Ką tik iš Indijos grįžęs Linas portalo „Balsas.lt“ skaitytojams pasakoja apie didžiuosius savo gyvenimo atradimus, jaunimo problemas, darbą savivaldybėje...
Kokie buvo paskutinės kelionės į Indiją įspūdžiai? (Linas Indijoje svečiavosi kovo mėnesį)
Paskutinė kelionė buvo ypatinga tuo, kad važiavau kaip keliautojų grupės vadovas, tai buvo daugiau organizacinis darbas. Rodžiau žmonėms vietas, kuriose pats anksčiau buvau, kurios paliko man didžiausią įspūdį. Planuojame organizuoti keliones ir į Peru, Kambodžą. Toks užsiėmimas man ir darbas, ir malonumas.
Kaip buvo suformuota keliautojų grupė? Tai buvo pažįstami ar atsitiktiniai žmonės?
Informaciją apie keliones skelbiame savo interneto svetainėje. Ten galima sužinoti ir apie mūsų organizuojamas vaikų jogos stovyklas, Lietuvos jogos centrus. Kelionė į Indiją taip pat buvo susijusi su jogos užsiėmimais.
Kodėl tiek žmonių užsikrečia Indijos „bacila“?
Indija - viena seniausių, mažiausiai pakitusių civilizacijų. Tai šalis, kurioje sukauptas didelis išminties bagažas, bet ji nėra labai imli naujovėms. Čia susipynus praeitis ir dabartis, greta ir naujos technologijos, ir skurdas, gatvėje miegantys žmonės. Tokie kontrastai žavi žmones. Visa tai pamatyti labai įdomu ir kaip turistui. Tačiau yra ir tokių, kurie Indijoje ieško dvasinių žinių. Man, kaip žmogui, praktikuojančiam jogą, tai labai aktualu.
Spaudoje rašoma, kad 2001 metais Jūsų gyvenime įvyko lūžis, kai visiškai pakeitėte požiūrį į gyvenimą, atsisakėte blogų įpročių. Ar tai buvo staigus apsisprendimas, ar ilgų apmąstymų rezultatas?
Tai iš tiesų buvo ilgas procesas, tiesiog žiniasklaida pateikė tai kaip kažkokį staigų atsivertimą. Atėjo laikas kažką gyvenime keisti ir aš pakeičiau. Man sukako 28-eri ir atėjo noras tobulėti. Vienas ryžtingiausių žingsnių buvo atsisakyti visų svaigalų, nes tai kenkia mano sveikatai, mano protui, tobulėjimui. Buvo labai nelengva, bet padėjo joga ir Indijos išmintis.
Pažįstu daug žmonių, kurie atėjus laikui kažką gyvenime keičia. Jeigu gyvensi nuobodžiai, vienodai, gyvenimas greitai prabėgs, nespėsi net apsidairyti. Man patinka viską lyginti su gamta, gamtoje viskas nuolat keičiasi, kaip ir žmogaus gyvenime.
O kas įtakojo tokius pokyčius – galbūt literatūra ar kažkoks žmogus?
Literatūra nuolat daro įtaką, jei ją skaitai. Aišku, aš skaičiau daug ezoterinės literatūros, pradėjau domėtis tuo, kas neapčiuopiama, kas yra šalia mūsų ir ką sunku paaiškinti žodžiais. Pavyzdžiui, beveik visi pasaulio poetai bando apdainuoti meilę, tačiau niekas negali jos paaiškinti. Taip pat kaip ir meilė šalia mūsų egzistuoja kažkas didesnio, stipresnio už mus, tai yra didelė paslaptis, ir tą paslaptį norisi įminti, jeigu esi smalsus. Kiekvienas žmogus apsisprendžia, ar jam verta gilintis į tai, kas neakivaizdu.
Ar įmanoma suderinti kasdienį gyvenimą ir tuos gilius apmąstymus?
Aš manau, kad tai neatsiejami dalykai. Kasdienis gyvenimas yra neįkainuojama patirtis, o gilūs apmąstymai padeda žmogui pradėti gyventi šiuo metu. Gyvenimas vyksta čia ir dabar, ir man tai patinka. Tai, ką darau - prodiusuoju muzikines grupes, keliauju, vežu žmones pamatyti pasaulį, ar dirbu su jaunimo problemomis, kaip anksčiau savivaldybėje, man teikia malonumą ir niekada nebūna nuobodu.
Esate Tauragės krašto knygnešio Jono Mažeikos proanūkis. Jaučiatės esąs patriotas ar labiau kosmopolitas?
Mane kartais apima dviprasmis jausmas. Suvokiu save kaip šios planetos gyventoją, net nevadinčiau savęs kosmopolitu, esu tiesiog žmonijos dalis. Aišku, tautinių vertybių puoselėjimas yra žavu. Man labai patinka mūsų istorija, tikroji, ne ta, kurią mums primeta krikščionybė, labai patinka ta mūsų lietuviška dvasia, V. Kudirkos giesmės, lietuvių liaudies muzika, autentiškas menas, kuriame aš atrandu tą dvasinę simboliką, apie kurią žmonės dabar mažai tesupranta.
Kultūrinės vertybės yra svarbu, nes mūsų kultūra, mūsų praeitis yra tai, ką mums davė mūsų protėviai. Mes turime labai gilią istoriją, tos žinios yra mūsų kraujyje ir aš didžiuojuosi, jog gimiau Lietuvoje, bet tuo pat metu svajoju, kad kada nors pasaulis taptų viena didele šalimi.
Kokia didžiausia šiuolaikinio jaunimo problema? (Linas dirbo Vilniaus miesto savivaldybės Jaunimo reikalų skyriuje, o šiuo metu vadovauju viešajai įstaigai Jaunimo sveikatos ugdymo centras)
Alkoholizmas. Tai labai gili ne tik jaunimo, bet ir visos šalies problema. Skęstame alkoholizmo liūne. Mūsų šalis atrodo sunkiai tesugebanti išspręsti šią problemą, neturinti realios jos sprendimo vizijos. Alkoholis aptemdo žmogaus sąmonę, tai žmogus supranta, kai sugeba išsivaduoti iš šio klampaus narkotiko. Alkoholis vienas stipriausių narkotikų, aš jį lyginčiau su heroinu.
Gaila, kad alkoholio pilna mūsų degalinėse, o parduotuvėse jo galima nusipirkti visą parą, Europoje to nėra. Žengiame tik pirmuosius žingsnius išsiblaivinimo link. Esu Nacionalinės alkoholio ir tabako kontrolės koalicijos valdybos narys. Stengiamės įtakoti Seimą ir Vyriausybę, kad keistų įstatymus, kad pagerintų esamą situaciją, nes vaikų alkoholizmas pasiekė kritinę ribą, šiandien Lietuvoje yra dešimt kartų daugiau girtaujančių vaikų nei tarybiniais laikais.
Lietuvoje išsiskiria beveik kas antra pora. Kaip manote, ar tai irgi opi visuomenės problema?
Skyrybos? Aš nežinau. Jei šeima tau yra svarbiausia vertybė, tuomet problema. Bet aš manau, jog tai daugiau kultūrinė problema. Pavyzdžiui Indijoje skyrybos gana retas reiškinys, tačiau ten kol kas nesiskaitoma su moterimi, ten patriarchatas, o mergaitės gimimas laikomas šeimos nelaime.
Mes dabar einame kita linkme, išsikovojome lygias teises, todėl dabar šeimos puoselėjimas yra abiejų pusių reikalas. Jeigu žmonės sugeba kartu išgyventi ilgai, tai labai sveikintinas dalykas, o jeigu nesugeba... ką darysi. Nemanau, jog reikia iš principo „užsiciklinti“ ir bandyti išsaugoti santykius tik dėl to, kad yra duoti kažkokie įžadai.
Savo svetainėje siūlote vaikams jogą kaip prevencinę programą. Kodėl būtent joga?
Manau, jog tai puiki alternatyva, pradėdami domėtis bet kokiu sportu, o tuo labiau joga, vaikai, paaugliai turi galimybę šiek tiek kitaip pažvelgti į savo gyvenimą, ir kai kurie iš jų, aš manau, pasuks sveikos gyvensenos link.
Būna, kad žmonės susidomėję joga, panirę į dvasinius dalykus atsiriboja nuo pasaulio.
Aš manau, kad dvasiniai dalykai ir pasaulietinis gyvenimas yra neatsiejama. Šiek tiek domiuosi ir Kabalos mokymu. Ten sakoma, jog būtent tarpasmeniniai santykiai yra tikroji sielos dvasingumo mokykla, todėl jie yra prieš bet kokias asketines praktikas.
Kas iš to, kad gyvensi šiltnamio sąlygomis? Reikia gyventi visuomenėje, vykdyti aktyvią visuomeninę veiklą, reikia būti žmonijos dalimi. Tai yra tikrasis dvasingumas: sugebėti būti čia ir dabar, padėti aplinkiniams, būti ramiam, džiaugtis kiekvienu momentu. Kiekvienas žmogus iš esmės yra dvasingas, tačiau ne visi suvokia, kad santykiai tarp vyro ir moters yra tikrasis dvasingumas, čia vyksta tikrasis sielos šlifavimas.
Kaip kiti savivaldybės darbuotojai priima Jūsų idėjas, ar jos jiems artimos?
Tuo metu, kai dirbau savivaldybėje, ten buvo daug jaunų, talentingų žmonių, kuriems tos idėjos nesvetimos, tačiau dabar beveik visi jie išėjo, nes dabartinei valdžiai nereikia naujovių. Nors Lietuvoje yra gerų darbuotojų, specialistų trūkumas, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė atsisako specialistų, kurie turi patirtį. Toks kvailas žmogiškų resursų švaistymas tikrai neduos nieko gero Lietuvai.
Ar stengiatės savo patirtį, žinias perduoti savo vaikams?
Aš manau, jog bendravimas duoda geriausias pamokas. Svarbiausia rodyti pavyzdį. Kaip sako liaudies išmintis, jei nori keisti pasaulį, pradėk pirma nuo savęs.
Paskutinis, ne toks rimtas klausimas – ar vis dar važinėjate garsiuoju motoroleriu?
Taip, važinėju. Šiuo metu planuojam „Vespa“ klubo sezono atidarymą, kuris turėtų įvykti gegužės 24 dieną.
Ačiū už pokalbį.
