Tokį neraminantį pareiškimą Lietuvos sporto federacijų sąjunga (LSFS) padarė balandžio pabaigoje, kai visoms svarbiausioms šalies institucijoms išplatino deklaraciją apie sporto padėtį Lietuvoje.
„Lietuvos sporto bendruomenė reiškia gilų susirūpinimą ir kelią klausimą dėl Lietuvos sporto ateities. Lietuvos sportas šiandien išgyvena patį blogiausią laikotarpį“, – tokiais žodžiais buvo pradedamas dokumentas, o jie iškart signalizuoja, kad situacija tikrai nepavydėtina.
Kiek anksčiau pasirodęs sujudimas dėl finansavimo klausimų leido suprasti, kad Lietuvos sporte tikrai netvyro džiaugsmingos nuotaikos. Pavyzdžiui, Lietuvos tinklinio federacija neturi lėšų išsiųsti U18 merginų rinktinės į Europos čempionato atranką, o sportininkės yra priverstos už aprangas, stovyklas ir panašius dalykus mokėti pačios.
Taip pat pasipiktinimas kilo ir dėl to, kad milijonas eurų tarptautinėms sporto varžyboms organizuoti nugulė tik penkių federacijų kišenėse.
Visgi finansavimas – tik viena dalis neigiamų aspektų, kurie šiuo metu neduoda ramybės LSFS atstovams. Deklaracijoje federacijos atkreipė dėmesį ir į didėjančią atskirtį tarp sporto politiką formuojančių (Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) bei Nacionalinės sporto agentūros (NSA) ir šią politiką įgyvendinančių institucijų, geranoriškumo stoką, biurokratinę naštą, sporto infrastruktūros trūkumus ir pan.
Kaip naujienų portlaui tv3.lt teigė LSFS prezidentas Darius Šaluga toks kreipimasis – jau ne pirmas, tačiau ir anksčiau į sporto atstovų signalus reaguota nebuvo.
„Prieš tris su trupučiu metų, kai Jurgita Šiugždinienė tapo švietimo ministre ir ėmė kuruoti sportą, ji kvietėsi diskusijoms, sudarinėjo darbo grupes, kuriose sporto organizacijos, skėtinės nevyriausybinės sporto organizacijos dalyvavo. Visgi į daugumą tų siūlymų, raudonų vėliavėlių, kurias mes visą laiką kėlėme, nebūdavo atsižvelgta“, – sakė jis.
Po dienos šviesą išvydusios LSFS deklaracijos praėjus vos kelioms dienoms ŠMSM išplatino pranešimą apie sporto įstatymo pakeitimų projektą.
Pokyčiai šiame įstatyme apimtų sporto ir sporto šakų plėtojimo finansavimo mechanizmą, sportininkų pamainos auginimo mechanizmą, sportininkų teisių atstovo institutą, nacionalinės sporto tarybos funkcijas ir pan.
ŠMSM ministrė Monika Navickienė su sporto federacijų atstovais penktadienį suorganizavo ir gyvą susitikimą, po kurio LSFS vadovas D. Šaluga bendravo su tv3.lt ir pasidalino, kokie didžiausi skauduliai dabar kankina Lietuvos sporto bendruomenę bei kaip reiktų juos spręsti.
Ką pavyko pasiekti pokalbio su ŠMSM atstovais metu?
Naujas žmogus turbūt kiekvienas ateina vedinas gerų norų. Visgi pagrindinė problema sportui atsitiko tada, kai jis buvo priskirtas prie Švietimo ministerijos, nes ji ir pati yra didelis reikalų kiemas.
Ta apimtis, kurią turi Švietimo ministerija ir dar pridėjus sportą, tai sportas turbūt visada kaip šuniui penkta koja buvo. Niekas ten nespėja skirti dėmesio, o ypač ministrei dabar turint dvi ministerijas – švietimą ir savo socialinius reikalus. Aišku, smagu, kad parodytas dėmesys, kad ji nusiteikusi diskutuoti.
Klausimas tik tas, kaip ir ji pati sakė, kad neaišku, kiek ji čia išliks. Greičiausiai vėl už kokio mėnesio su nauju ministru reikės susitikinėti ir vėl panašiai pasakoti.
Keletas dienų po deklaracijos paviešinimo pasirodė ir ŠMSM pranešimas apie sporto įstatymo pakeitimo projektą. Ar tai buvo reakcija į jūsų deklaraciją?
Greičiau buvo atvirkščiai. Deklaracija buvo reakcija į tą įstatymo stūmimą. Nors didžioji dauguma skėtinių sporto organizacijų, vienijančių federacijas ir kitas sporto organizacijas, nacionalinėje sporto taryboje už tuos pakeitimus pasisakė „prieš“.
Tai jau buvo po visų NSA nepaisymų federacijų nuomonės, to arogantiško bendravimo, to pagalbos nebuvimo, todėl ta deklaracija buvo juodom spalvom nupaišyta.
Tas įstatymo pridavimas Vyriausybei jau buvo iki tos deklaracijos. Aš tai vadinu viešųjų ryšių pasireiškimu, viešųjų ryšių akcija. Kai mes paskelbėme apie deklaraciją, jie pamatė, išgirdo ir atsitiko viešųjų ryšių akcija, kad čia viskas fantastiškai gerai ir kad tas įstatymas, kuris keliauja, sprendžia praktiškai visas problemas.
Siuntėte deklaraciją visiems valstybės vadovams, teigėte, kad situacija dabar – blogiausia. Ar buvo bandymai kalbėtis apie tai anksčiau?
Prieš tris su trupučiu metų, kai Jurgita Šiugždinienė tapo švietimo ministre ir ėmė kuruoti sportą, ji kvietėsi diskusijoms, sudarinėjo darbo grupes, kuriose sporto organizacijos, skėtinės nevyriausybinės sporto organizacijos dalyvavo. Visgi dauguma tų siūlymų, raudonų vėliavėlių, kurias mes visą laiką kėlėme, į jas nebūdavo atsižvelgta.
Pagrindinis dalykas yra tas, kad yra takoskyra tarp supratimo socialinių partnerių. Federacijos ir skėtinės organizacijos supranta, kad įkurtą NSA mes turėtume matyti kaip socialinį partnerį, o ne kaip kažkokią kontroliuojančią instituciją.
Suprantami dalykai, kad skirstant valstybės biudžeto lėšas, reikia griežtai jas kontroliuoti, reikia skaičiuoti, žiūrėti ir t. t. Bet reikia nepamiršti, kad ta deklaracija buvo patvirtinta organizacijų, kurių didžiąją daugumą sudaro 1,5 etato. Reikia suprasti, kad federacijas, kurios atsakingos už sporto vystymo sektorių, rezultatus, olimpines žaidynes, medalių atvežimą į Lietuvą ir pan., užgriuvo didžiuliai krūviai, bet pagalbos, draugiškos, bičiuliškos socialinio partnerio pagalbos, federacijos nesulaukė.
Klausimas – kur ta pagalba, kuri buvo žadėta steigiant agentūrą? Dėl to federacijos yra pasipiktinusios ir to dialogo nebuvimas perviršijo visas ribas ir kaip vyšnia ant torto dar buvo tarptautinių renginių pinigų paskirstymas.
Iš 35 federacijų pinigus gavo tik 5 ir gavo dideles sumas, o visos kitos liko su tradiciniais, senais, eilę metų rengiamais renginiais be nieko. Tai ir buvo paskutinis lašas į stiklinę, kad pinigų, kur ŠMSM ir NSA teigia, kad jų labai daug, paskirstymas tikrai yra labai svarbus. Dėl to ir buvo keliami klausimai ir tikėsimės, kad jie bus ir išgirsti.
Šiandien su ministre buvo sutarta, kad iš tiesų grįšime prie diskusijų, susitikinėsime ir t. t. Tik, kaip jau minėjau, ar ta pati ministrė ilgai vadovaus šitai ministerijai, tai labai abejoju.
Itin svarbus yra jau minėtas finansavimo klausimas, neseniai buvo pagarsinta ir tinklininkių situacija, kur U18 rinktinė turėjo už savo pinigus pirktis aprangas, mokėti už stovyklas ir pan. Kaip, jūsų nuomone, reikėtų keisti finansavimo modelį?
LSFS vienija 75 sporto federacijas. Žinoma, kad nėra paprasta tą finansavimą paskirstyti taip, kad visos federacijos būtų laimingos. Turbūt taip niekada ir nebus. Bet atsitinka tokie kazusai, kai mergaitės yra labai perspektyvios, bet elementarių dalykų negauna iš federacijos, nes ji neturi pinigų elementariai.
Tas pinigų paskirstymas byloja apie tai, kad iš tikrųjų nėra čia viskas taip gražu ir fainai, kaip sako NSA. Niekas neturi vienareikšmiško atsakymo, koks tas finansavimo modelis turi būti, bet mes turime labai gerą pavyzdį Estijos.
Ten rezultatai auga, visi lyg ir patenkinti tuo finansavimo modeliu. Ten labai stipriai įtrauktos nevyriausybinės organizacijos, nes pačios jos nusistato taisykles ir skirsto pagal tas taisykles biudžeto finansavimą.
Mes norėtume, kad federacijos, t. y. nevyriausybinės organizacijos, skėtinės organizacijos, vienijančios jas, tiesiog dalyvautų paskirstyme. Jeigu matome, kad tai yra neobjektyvus paskirstymas arba kriterijai prasti, kad mes prie jų sėstume, pasižiūrėtume, kas atsitiks, kai paskirstysime pinigus. O ne taip, kad po pinigų paskirstymo didžioji dauguma pretendavusių yra nepatenkinti, o NSA atsitveria siena, ginasi, kad viskas teisėtai. Galbūt, bet ar tai yra teisingai – visiškai kitas klausimas.
Nei įstatymas, nei kažkokie kriterijai nėra šventa karvė. Tiek ministerija, tiek NSA kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis, t. y. mūsų nariais, federacijomis, turėtų sėsti ir neišeiti iš kambario tol, kol nebus didžioji dauguma patenkinti.
Deklaracijoje užsiminta apie geranoriškumo stoką NSA, ne kartą tai ir dabar tai paminėjote, o po deklaracijos paskelbimo NSA vadovas Mindaugas Špokas kaltinimus atmetė. Ar tai tik dar kartą įrodo jūsų poziciją?
Mindaugo Špoko reakcija tik dar kartą įrodo. Įsivaizduokite, didžioji dauguma sporto federacijų, kurios atsakingos už aukštą meistriškumą, išreiškia nepasitenkinimą jo vadovaujama organizacija. Vietoj to, kad jis paimtų ir pasikviestų organizacijų branduolį ir sakytų: „Dėkime ant stalo visus skaudulius ir diskutuokime“, jis užsitveria siena ir sako, kad „Mes esame gražūs ir pūkuoti, jūs esate neteisūs“.
Taip nebūna, kad vienoje pusėje tiesa. Reikia kalbėtis, reikia partnerystės. Jie sako, kad vadovaujasi kažkokiais kriterijais. Taip, bet jie tuos kriterijus ir daro, ir keičia, ir ne tik kriterijus, bet ir įstatymus. Labai liūdna, kad tokia reakcija buvo.
Pasakysiu, kad nėra šiai dienai sporte lyderystės. Ministerija lyg ir turėtų formuoti tą politiką, strategiją, o agentūra, pagal dabartinius galiojančius aktus, turėtų būti įgyvendintoja. Deja, kai ateiname prie kažkokių problemų, ministerija rodo pirštu į agentūrą, o agentūra – į ministeriją.
Tos lyderystės, kas yra tas tikrasis politikos formuotojas, kuris veda sportą į kažkokį tikslą, jo tiesiog nėra. Pasiklystame tarp trijų pušų. Atrodo, viskas labai paprasta, bet toli gražu nepaprasta.
Dar kartą sakau, kol neįtrauksime nevyriausybinių organizacijų pilnu tempu į kūrimą, į kontrolę, tai nieko nebus, bus tas nesutarimas. Mes net esame įvardiję žmones, kurie net nėra kompetetingi NSA, bet kažkodėl niekas nesikeičia.
Žinoma, viskas teisėta, dengiamės kažkokiais dokumentais, bet išgirskite nevyriausybines organizacijas ir nesilpninkite jų, užtikrinkite socialinę partnerystę, tvarų finansavimą ir visi būsime laimingi. Niekada nebus idealių dalykų, nes interesų labai daug, bet vis tiek didžioji dauguma negali būti nepatenkinti. Vis tiek dauguma turi rasti konsensusą.
Kiek svarbu, kad tokia situacija klostosi būtent olimpiniais metais? Ar dar daugiau rūpesčių prisideda federacijoms?
Yra federacijų, kurios olimpiniais metais gavo mažesnį finansavimą. Kadangi yra olimpiniai metai ir mūsų visų tikslas yra kuo daugiau iškovoti kelialapių, sudalyvauti olimpiadoje ir kuo daugiau medalių parvežti, tai nesinorėtų kalbėti apie finansavimą, o tik apie jo įsisavinimą.
Bet mes vėlgi grįžtame prie kriterijų, grįžtame prie kažko, ką jau reikėjo padaryti iki olimpinių metų. Faktas, kad tai suponuoja papildomą pasipiktinimą ir vietoj visiško pasinėrimo į olimpinių žaidynių atrankas ir dalyvavimą, federacijos turi kapstytis po kažkokius kriterijus, kurie pasirodo tikrai nėra tobuli.
Deklaracijoje rašoma, kad „Tyčia ar netyčia nevyriausybinės sporto organizacijos yra silpninamos, supriešinamos tarpusavyje, iškeliami tik atskirų grupių interesai.“ Ką buvo norėta tokiu teiginiu pasakyti?
Iš federacijų ir skėtinių organizacijų tyčia ar netyčia yra paimamos kažkokios funkcijos. Renginių organizavimo teisė, vienos federacijos gauna finansavimo teisę, kitos – negauna, vieni reginiai finansuojami, kiti – ne ir tokiu būdu tos federacijos supriešinamos, supriešinami sportininkai.
Atrodo, lyg išspręsta situacija su stipendijomis, bet apie federacijų tvarų finansavimą niekas nekalba. Federacijos galėtų ramiai samdyti gerus vadybininkus bent ketverių metų ciklui ir jos galėtų tiesiog dirbti ties užsibrėžtomis programomis, per olimpinį ciklą siekti tų geriausių rezultatų.
Silpninimas yra to tvaraus finansavimo nebuvimas ir apskritai – kontrolė, kontrolė, kontrolė ir kiek įmanoma didesnio krūvio užkrovimas.
Tvaraus finansavimo nebuvimas suponuoja tai, kad federacijoje yra 1,5 arba geriausiu atveju 2 etatai. Tai įsivaizduokite, kad visus organizacinius darbus, biudžeto finansavimą, ataskaitas, auditus ir visus milijoną darbų, kurių net neišvardinsiu, turi daryti tie du žmonės.
Be kita ko, atrankos, bilietai, sportininkų išsiuntimas ir panašūs dalykai gula ant tų pačių žmonių pečių. Truputėlį, man atrodo, skamba nelogiškai. Būtent dėl to reikia užtikrinti finansavimą tvarų, stabilų, pastovų, kad nebūtų mėtymosi ir kad bent ketveriems metams federacijos būtų stiprinamos, būtų savarankiškos ir jos nebūtų kitoje dimensijoje nei kad sporto valdininkai yra.
Mes turime visi būti viena bendruomenė ir visi vieną laivą – olimpinių ir neolimpinių sporto šakų – turime irkluoti. Čia nėra skirtingų pusių. Juk visi turbūt sutinkame, kad linkime gero sportui, tik skirtingai suvokiame ir dėl to reikia kartas nuo karto pasakyti, kad grįžkime prie dialogo.
