Linkėjimas žengti vien dorybės takais pakeistas pašaipa, kad nueita neveiklybės takais.
Iš pažiūros – paprasta socialinė kritika su savotiško humoro dozele. Vyrų pakeitimas moterimis savaime nėra kažin kas įžeidaus, o dėl neveiklybės ir darbo valdžios naudai – tai galima vertinti kaip paprasčiausią fakto konstatavimą ar nuomonės pareiškimą, gal net su potekste, jog taip būti neturėtų. Lieka klausimas, ar Tautos ir Valstybės himnas – tinkama priemonė reikšti tokiai socialinei kritikai arba pašaipai. Šį klausimą iškėlę tautininkai paragino šį veiksmą įvertinti teisėsaugos institucijas. Pastarosios, itin jautrios tautinių mažumų, imigrantų ir homoseksualistų atstovų kritikai, šįsyk jokios nusikaltimo sudėties neįžvelgė.
Atrodytų, jog tuo šią istoriją galima būtų ir baigti, jei ne keletas faktų. Šio renginio siela Vilma Fiokla Kiurė savo „Facebook“ paskyroje atvirai prisipažino, jog tai buvo himno parodija. Taigi, intencija buvo ne šiaip sau perdirbti himną, bet iš jo pasityčioti. Maža to, himno autorių, vieną Lietuvos valstybės patriarchų V.Kudirką ji vadina Kubirka. Antras šio renginio dalyvis Andrius Bielskis tapo valstybės premjero Algirdo Butkevičiaus patarėju, ir dar švietimo klausimams. Kokias vertybes jis diegs mūsų švietimo sistemoje – retorinis klausimas.
„Naujoji kairė“ – aiškūs personažai, iš jų bent žinai, ko laukti. Kur kas liūdniau, kai Tautos ir Valstybės simbolius žemina žmonės, laikantys save patriotais.
Šių metų sausį žinoma grupė ŽAS pasirodė su pusnuogėmis merginomis, kurių tarpukojus puošė Vytis. Anot grupės atstovų, tuo siekta parodyti, kad lietuvaitės – gražiausios merginos. Norėtųsi tuo tikėti. ŽAS – gerbiama grupė, sukūrusi ne vieną patriotinį projektą, moderniai įdainavusi ir tuo išpopuliarinusi ne vieną lietuvių tautinę dainą. Vargu, ar jų motyvai galėtų būti blogi. Vis gi toks Vyčio įvietinimas jį profanizuoja ir devalvuoja jo prasmę. Nesąmoninga potekstė – susikiškit tą Vytį štai čia.
Analogiškas pavyzdys – daugelio patriotinių iniciatyvų dalyvis Tomas Bikelis. Sugalvojęs pasityčioti iš Europos Sąjungos, jis tuo pačiu pasityčiojo iš Lietuvos. Jo sukurtame plakate, mėlyname Europos Sąjungos vėliavos fone – baltas Vytis, kurio žirgas tuštinasi geltonomis žvaigždutėmis. Pabrėžtina, jog Vytis – vientisas simbolis, raitelis ir žirgas sudaro vieną visumą. Vaizduoti jį besituštinantį, besišlapinantį, lytiškai santykiaujantį – profanizacija ir devalvacija.
Dar vienas patriotą vaizduojantis veikėjas, jau anksčiau pasižymėjęs aistra nuogiems pasturgaliams, platina plakatą, kuriame vaikinas, papuoštas Lietuvos Trispalve, bučiuoja pasturgalį kitam vaikinui, papuoštam JAV vėliava. Šis plakatas pateikiamas Rusijos-Ukrainos karo kontekste, Lietuvą kaltinant dalyvavimu svetimuose karuose. Taigi, šiuo atveju galima šį tą spręsti ir apie intencijas.
Vis dėlto viską vainikuoja Dainiaus Liškevičiaus performansas „Kliaksas“. Jame autorius tepasi veidą ir rankas kažin kokia tamsios spalvos substancija, o po to valosi tai į Lietuvos Trispalvę. Galiausiai į ją dar paspjaudoma. Šis performansas įtrauktas į platesnį projektą „Muziejus“, kuriuo Lietuvos menas reprezentuojamas užsienio festivaliuose, o pačiam autoriui skiriama nacionalinė kultūros premija. Jei ne tai, ką dar galima pavadinti Lietuvos simbolių ir kultūros išniekinimu?
Žinoma, simboliai savaime – tiktai spalvų, garsų, formų junginiai. Svarbiausia – kokia prasmė jiems priskiriama. Pavyzdžiui svastika vieniems – šviesos ir gėrio simbolis, kitiems – ilgaamžės istorijos paveldas, tretiems ji reprezentuoja hitlerinį nacizmą ir jo nusikaltimus. Vis dėlto kalbant apie tautas ir valstybes, kultūras ir religijas lemiamą reikšmę turi kontekstas.
Jei penki vertikalūs ir du horizontalūs brūkšniai tautos istorijoje įsitvirtina kaip Gedimino stulpai – tai ir yra Gedimino stulpai. Jei geltonos, žalios ir raudonos juostų junginys pripažįstamas valstybės vėliava – tai ir yra valstybės vėliava. Tas pats galioja himnui, Vyčiui ir Vyčio kryžiui.
Kai Romeo Kastelučio spektaklyje „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ Kristaus atvaizdas drabstytas ekskrementais, visiems buvo aišku, jog drabstomas ne šiaip spalvų ar formų junginys, net ne šiaip sau plaukuoto vaikino atvaizdas. Išniekinta pati idėja. Paveikslas reprezentavo asmenį, kuris daugeliui – pats įsikūnijęs Dievas arba mažų mažiausiai – gerbtinas istorinis didvyris. Dergiant Trispalvę, Tautišką giesmę ar Vytį, dergiama jų reprezentuojama Lietuva. Dergiami tie, kurie už šiuos simbolius, tiksliau – jų reprezentuojamą prasmę liejo kraują ir guldė galvas. Dergiami signatarai ir savanoriai, sukilėliai ir partizanai, tremtiniai ir rezistentai.
Šiandien, Rusijos grėsmės akivaizdoje, vis labiau pasigendama patriotizmo. Pasirodė, jog nihilistinė, liberali, kosmopolitinė pasaulėžiūra, diegta dvidešimt metų, netinka atsakui į susiklosčiusius iššūkius. Tie, kurie ilgus dešimtmečius siekė užgniaužti bet kokius patriotizmo daigelius, staiga prapliupo ultrapatriotiniais tekstais, kartais primenančiais net isteriją. Pasirodė, jog Lietuvoje, kaip ir Ukrainoje, labiausiai ginti Tėvynę pasirengę tie daugelį metų keikti radikalai.
Deja, ilgametis auklėjimas jau sąlygojo atitinkamas pasekmes. Apie trečdalis apklausų dalyvių pasisako, jog Lietuva jiems nieko nereiškia. Ačiū Dievui, dar ne dauguma, bet jau žymi dalis. O kol dergiame savo simbolius, centrinį sostinės tiltą puošia sovietinių okupantų stovylos. Iš visų istoriniams veikėjams skirtų paminklų didžiausias – tautos išdavikui Petrui Cvirkai. Visa tai atitinkamai koduoja visuomenės sąmonę. Lenino paminklų istorijos Ukrainoje rodo, kad aplink tokius ideologinius simbolius telkiasi jėgos, siekiančios iš esmės sunaikinti Tautą ir Valstybę.
Jei kas nors pasakys, kad sovietinius stabus dabar griauti per vėlu, galima atsakyti: pats laikas. Kol Kremliaus „koloradų“ Lietuvoje dar mažiau, nei Ukrainoje, kol jie dar ne tokie drąsūs – marš juos į muziejus, istorinius parkus, bet kur, tik toliau nuo reprezentacinių viešųjų erdvių.
O pirmiausiai – išguikime iš politikos ir kultūros, švietimo ir žiniasklaidos tuos, kurie dergia Lietuvos simbolius. Tuos, kurie per simbolius – sąmoningai ar ne – dergia pačią Lietuvą.
