Nors varžovai nebuvo labai pajėgūs ir daug kas prieš prasidedant atrankai mūsiškiams žadėjo lengvą kelią iki pusfinalio, tačiau lietuviams teko vargti tiek prieš Meksikos, tiek prieš Dramblio Kaulo Kranto rinktines.
Pirmasis Lietuvos varžovas Puerto Rike buvo jau pažįstama Meksikos rinktinė. Lietuviai prieš šią komandą jau varžėsi ir pasaulio čempionate, kur pasiekė lengvą pergalę.
2023 m. rugpjūtį Kazio Maksvyčio auklėtiniai buvo įjungę aukščiausią pavarą bei sutriuškino varžovus 96:66.
Kažko panašaus buvo tikimasi ir šįkart, tačiau jau nuo mačo pradžios lietuviai gavo turbūt to, ko nesitikėjo. Aukštesnę pavarą įjungę meksikiečiai startavo 9:0, o po pirmos pusės nuo Lietuvos rinktinės atsilikinėjo tik 5 taškais.
Mūsiškius išgelbėjo tik fantastiškas trečias kėlinys, per kurį sukrauta persvara neleido nukentėti ir rungtynių pabaigoje, kai Meksika vėl ėmėsi tirpdyti atstumą.
Dar daugiau problemų lietuviams sukėlė Dramblio Kaulo Kranto rinktinė. Jau nuo pat mačo pradžios didelį fiziškumą pasiūliusi rinktinė iš Afrikos prieš mūsiškius trečiajame kėlinyje kaip reikiant įsisiautėjo. Lietuviai nesugebėjo prilygti fiziškumu, o varžovai tuo puikiai naudojosi ir buvo išsiveržę į priekį.
Likus vos kiek daugiau nei minutei komandos dar žaidė lygiai (90:90) ir tik Luko Lekavičiaus, D. Sabonio ir Mariaus Grigonio pastangos apsaugojo rinktinę nuo sensacijos.
Sunkios pradžios olimpinėje atrankoje priežastis naujienų portalas tv3.lt aiškinosi su krepšinio ekspertu, treneriu Tomu Purliu, kuris nesunkiai įžvelgė pargrindines bėdas, kamuojančias Lietuvos rinktinę.
Jaučiamas žaidėjų individualumas
Nesunku pastebėti, kad šiemet olimpinei atrankai pasiruošti komandos turėjo nedaug laiko. Štai pagrindinė Lietuvos rinktinė iki išvykos į Puerto Riką sužaidė tik dvejas kontrolines rungtynes, vėliau dar vieną mačą už uždarų durų surengė ir su Puerto Riku.
Nors palyginus su, pavyzdžiui, pasiruošimu pasaulio čempionato kovoms, lietuviai turėjo daug greičiau sulipdyti rinktinę, tačiau K. Maksvytis dar prieš prasidedant kovoms ne kartą minėjo, kad komanda yra pasiruošusi.
Visgi stebint vaizdą aikštelėje vaizdas gali susidaryti kitoks, o tai pastebėjo ir T. Purlys.
„Labai sunku pasakyti, ar to tikėjausi, kai nematėme vaizdo su pagrindiniu žaidėju, – apie lūkesčius turnyrui kalbėjo ekspertas. – Tos draugiškos rungtynės buvo apie nieką. Vis tiek be Domanto Sabonio buvo, o žaidimas eina per jį.
Nelabai kažko ir galėjai tikėtis, bet visumoje tai tokia dviprasmiška situacija. Aišku, laimėjome, bet vaizdas nėra labai geras.
Krinta į akis individuali gynyba 1 prieš 1 ir kliūva klaidos nesusipratimo perduodant kamuolį, bandant permesti kamuolį centro puolėjams. Labai daug tokių klaidų. Matosi labai nesusižaidimas tarp Domanto Sabonio ir perimetro gynėjų.“
Rinktinei greičiau susiklijuoti trukdo ir tai, kad komandos turėjo skirtingą laiką atsigavimui. Vieni į stovyklą atvyko ką tik pasibaigus sezonui, kiti – turėjo net ne vieną savaitę poilsiui. Būtent dėl šios priežasties K. Maksvyčiui teko labai trumpas laikas, per kurį jam reikia suvienodinti visų 12 žaidėjų lygį.
„Kai daug turi vienos specifikos žaidėjų, bet darai ilgą pasiruošimo laiką, išsigrynini ir paruoši komandą taip, kad kiekvienas žinotų savo vietą ir žaistų su tam tikromis užduotimis.
Kai yra trumpas pasiruošimo etapas, tai jau daugiau yra individualūs žaidėjo sprendimai, individualus žaidimas paima viršų. Ką mes matome, kad 1 prieš 1 mes labai daug kur praleidžiame, ypač vakar rungtynėse su Dramblio Kaulo Krantu“, – pagrindinę bėdą gynyboje įžvelgė T. Purlys.
Nors visoms olimpinėje atrankoje dalyvaujančioms rinktinėms sąlygos tos pačios, tačiau toks netolygus žaidėjų pasiruošimas gali tik dar labiau lįsti į paviršių tada, kai tenka susidurti su intensyviu grafiku.
Lietuvos rinktinė buvo viena iš nelaimėlių, kurioms teko žaisti dvi dienas iš eilės. Nors mūsiškiai pasiekė sunkią pergalę, kituose turnyrų miestuose buvo ir netikėtumų – skaudžiai Filipinams nusileido pirmame mače laimėjusi Latvijos rinktinė, o su Slovėnija susitvarkiusi Kroatija antrame mače užkliuvo už Naujosios Zelandijos barjero.
„Kai yra trys komandos vienoje grupėje, tai komandos, kurios žaidžia pirma ir paskutinė, turi daugiau pranašumo, nes turi daugiau atsistatymo laiko.
Pagalvokime, kad ne visi vienodai baigia sezoną, ne visi vienodas turėjo pertraukas, ne visi vienodai sezone žaidė. Labai sunku apibrėžti tą žaidėjų fizinę formą.
Jeigu būna pasiruošimas ilgas, tai būna daromi testai, žiūrima žaidėjų sveikatos ir tada mėnesį laiko atitinkamai skirstomas krūvis ir pajėgumas kažkiek išsilygina.
Dabar matome, kad be ilgesnio pasiruošimo tas turnyras ir įnešė labai daug sumaišties“, – svarstė T. Purlys.
Penketo paieškos
Dar vienas dalykas, kuris sufleruoja apie trumpą pasiruošimo laikotarpį yra žaidėjų vaidmuo rungtynėse.
Treneris abiejuose mačuose jau pirmuose kėliniuose rotavo visus 12 žaidėjų, ekspertimentavo su penketais, tad gali pirštis išvada, kad keletas kontrolinių mačų lietuviams būtų buvę tikrai ne pro šalį.
Tai įrodo ir K. Maksvyčio žodžiai po susitikimo su Dramblio Kaulo Krantu, kur jis paminėjo, kad tik po dviejų mačų Puerto Rike sužinojo, koks penketas veikia.
„Treneris čia daro tuos dalykus, kurių nepadarė per draugiškas rungtynes. Prie Sabonio reikia įprasti, – tokius stratego veiksmus apibrėžė T. Purlys. – Jei turėtume draugiškas rungtynes su ta pačia sudėtimi ir prieš gerus varžovus, tada galėtum bandyti ir išėjęs pirmose rungtynėse turėtum aiškumą tiek dėl taktikos, tiek dėl penketo, kuris žaidėjas tinka prie kurio.
Dabar matome, kad yra tokia situacija, kad treneris turi eksperimentuoti per vidurį turnyro, galima sakyti. Iš kitos pusės, gerai, kad viskas gerai baigėsi ir tuos varžovus turėjome sąlyginai silpnesnius.
Jeigu treneris sako, kad atrado tą penketą, tai mes labai tikimės, kad tas žaidimas tikrai gerės.“
Būtent tokie eksperimentai, pašnekovo nuomone, yra viena iš pagrindinių vietų, kurias lietuviai žūtbūt turės ištaisyti iki turnyro pusfinalio.
„Kaip ir treneris sako, reikia rasti tą gerą penketą. Su juo daugiau važiuoti ir mažinti rotaciją. Visada, kai ateina lemiamos kovos, tu nebegali žaisti su 12 žaidėjų.
Aišku, galima žaisti su 12, kai turi apylygę sudėtį, pavyzdžiui Madrido „Real“ ar Amerikos rinktinė, bet kai esi komanda, kovojanti dėl kiekvieno taško, tai rotaciją turi sumažinti iki 9-10 žaidėjų“, – kalbėjo jis.
Liaupsių vertas lyderis ir dingęs įžaidėjas
Nors abi pergalės nebuvo tokios, kurių lietuviai ar rinktinės sirgaliai būtų galėję tikėtis, tačiau pasidžiaugti vis tiek yra kuo. Vienas iš tokių spindulių yra akivaizdų lyderio vaidmenį demonstruojantis Marius Grigonis.
Pirmame mače Atėnų „Panathinaikos“ krepšininkas pelnė 21 tašką ir pagerino savo rezultatyvumo rekordą atstovaujant rinktinei. Antrose rungtynėse Eurolygos čempionas taip pat buvo vienas iš pergalės kalvių, kai surinko 18 taškų ir atliko 7 rezultatyvius perdavimus.
„Tai žaidėjas, kuris ir pirmose, ir antrose rungtynėse buvo lyderis, sunkiais momentais imdavosi iniciatyvos ir žaidė labai solidžiai. Jis tikrai yra lyderis iš perimetro, kuris tikrai gali žaisti 1 prieš 1, 2 prieš 2, gerai sukuria situacijas.
Marius subrendo iki to lygio, kur neturėjęs labai aiškios rolės Eurolygoje, ypač gale sezono, tikrai rinktinėje yra labai geros formos“, – pagyras dalino T. Purlys.
Gražių žodžių specialistas nepagailėjo ir Lukui Lekavičiui. Olimpinės atrankos rungtynėse su Dramblio Kaulo Kranto krepšininkais L. Lekavičiui ant pečių vėl buvo užmesta didelė atsakomybė, kai visą ketvirtą kėlinį Rokas Jokubaitis prasėdėjo ant suolo.
Visgi su tokia atsakomybe krepšininkas susitvarkė ir rungtynių pabaigoje pelnė itin svarbius taškus.
„Lemiamais momentais abejočiau, ar leisti Luką į aikštelę dėl jo gynybos, bet matome, kad jis tiek finalo serijoje, tiek dabar pataiko labai svarbius metimus. Jei ne jo tie metimai, galėtų ir kitaip viskas pasibaigti“, – svarstė krepšinio ekspertas.
Visgi iš dvylikos į Puerto Riką atvykusių krepšininkų yra ir pora tokių, kurie savo vietos aikštelėje kol kas neranda.
„Kažkiek iš Roko Jokubaičio tikimės, kaip iš pirmo įžaidėjo, daugiau. Suprantu, kad jam sezonas tikrai nebuvo labai geras, sugrįžus Rubio iš viso teko tik trupinėliai minučių, o jis augantis žaidėjas. Matosi, kad žaidybinį ritmą jis praradęs, tai galbūt iš jo tikrai daugiau tikėjomės.
Aišku, Deividas Sirvydis yra atakuojamas ir jo žaidimo minutės kol kas apkarpo jo gynybą 1 prieš 1“, – naujienų portalui tv3.lt pasakojo T. Purlys.
Komunikacinių klaustukų nesureikšmina
Be žaidybinių dalykų trūkumą šių metų rinktinėje galima pastebėti ir kitur. Jau buvo ne vienas atvejis, kai komunikacija komandos gretose buvo verčianti susimąstyti.
Pirmasis atvejis buvo dar net nepasibaigus pasiruošimo ciklui, kai už rinktinės dvyliktuko ribų liko Rokas Giedraitis. Vėliau su žiniasklaida bendravęs Belgrado „Crvena Zvezda“ krepšininkas atvirai teigė, kad iš trenerio tokios žinios nesitikėjo, nes apie ją anksčiau komunikuota nebuvo.
Nors jau minėtas T. Dimša viešojoje erdvėje iki dabar sulaukia sirgalių kirčių, tačiau ekspertas teigia, kad tokį K. Maksvyčio sprendimą visiškai supranta.
„Treneris renkasi tai, kas jam yra geriausia. Aš pats esu treneris, kad kai kuriais momentais į mano sistemą tinkantis žaidėjas man duos žymiai daugiau naudos, negu tas žaidėjas, kuris visą sezoną pas kitą trenerį atrodo geriau. Čia renkiesi tam, kad pasiektum rezultatą.
Aš 100 proc. sutinku, kad Giedraitis yra aukštesnės klasės žaidėjas, bet treneriui labiau tinka Tomas Dimša“, – sakė jis.
Dar vieną nesusikalbėjimą buvo galima pastebėti ir po rungtynių su Dramblio Kaulo Krantu.
Rungtynių eigoje buvo galima pastebėti, kad kiekvieną kartą ant atsarginių suolo sėdęs Domantas Sabonis vis šaldo savo koją. Žurnalistams paklausus, ar rinktinės centrą kamuoja traumos, K. Maksvytis suskubo tikinti, kad viskas yra gerai.
„Jau buvo užduotas šis klausimas. Jis nori tiesiog laikyti savo koją šiltą“, – kalbėjo treneris.
Visgi to paties klausimo paklaustas pats D. Sabonis kalbėjo kitaip:
„Nežinau, kaip čia išėjo iš rūbinės tokie dalykai. Tai yra krepšinis ir turi žaisti per skausmus. Nieko daugiau negaliu sakyti. Atsiprašau.“
Visgi ir čia T. Purlys neįžvelgė kažko, kas galėtų pakenkti komandos bendravimui su strategu.
„Galbūt tokių dalykų (nesusikalbėjimų – aut. past.) yra. Treneris galbūt ne tai, kad nežino, bet galbūt momentais galėtų susitarti, ar komunikuoti kažkokį vieną dalyką, ar ne.
Visgi labai didelės tragedijos nematau. Galbūt treneris nežinojo, negalvojo pasakyti, kad tai yra trauma, galbūt ji nėra labai sureikšminta, nėra labai sunki. Domantas tą leptelėjo ir viskas, bet tragedijos tame nematau“, – ramino specialistas.
Neištaisytos klaidos gali lemti labai daug
Dar prieš išvykdami į Puerto Riką Lietuvos krepšininkai stabtelėjo Venecijoje, kur laisvą laiką leido kartu ir smagiomis akimirkomis su sirgaliais pasidalino socialiniuose tinkluose.
Visgi nemažai daliai toks laiko praleidimas užkliuvo ir netgi kėlė nerimą taip pat, kaip ir D. Sabonio praleistos draugiškos rungtynės su Slovėnija dėl draugo vestuvių.
„Tikrai nėra keista, – į tokį krepšininkų laiko praleidimo būdą sureagavo T. Purlys. – Nežinau, ką tu turėdamas laisvo laiko turi daryti? Ar reikia užsidėti ausines, žiūrėti į telefoną ir būti namie, ar eini ir plaukioji su laivu. Mano nuomone, čia labai sveikintinas dalykas.“
Specialistas net prisiminė pavyzdį iš 2012 m. Eurolygos finalo, kur panašus krepšininkų elgesys galėjo padėti jiems iškovoti čempionų titulą.
„Teko matyti, kaip Šiškauskas su CSKA prametė dvi baudas ir pralaimėjo finalą. CSKA prieš tai buvo žaidybinis laikas, jie treniravosi, o „Olympiakos“ nusprendė nesitreniruoti ir vietoj treniruotės nusprendė pasiplaukioti laivu.
Kaip matėme, „Olympiakos“ tada laimėjo prieš CSKA, tai tokių dalykų tikrai negalima sureikšminti.
Dėl Sabonio lygiai tas pats. Čia yra asmeninis gyvenimas, be krepšinio yra ir kitų dalykų svarbių gyvenime, žaidėjai renkasi patys. Jeigu jis neatvažiuotų į rinktinę dėl draugo vestuvių iš viso, gal tada galėtum abejoti, bet dabar reikia džiaugtis, kad jis atvažiuoja“, – kalbėjo jis.
Anot eksperto, daug svarbiau yra ne narplioti tai, kas nutiko prieš atranką, o tvarkyti klaidas, kurios akivaizdžiai sunkino žaidimą su dviem pirmais varžovais.
„Klaidos puolime, ypač perimti kamuoliai iš priešininkų pusės, įbėgimai į kamuolį turi būti sutvarkyti. Tai yra žaidybinis brokas ir kiekviena klaida gali kainuoti brangiai.
Tiek italai, tiek Puerto Rikas propaguoja greitą krepšinį, meta tikrai daug tritaškių, tai normalu, kad gynyboje 1 prieš 1 reiktų dėti didesnį akcentą. Neiškelta ranka ar pražiopsojimas gynyboje taip pat gali kainuoti svarbią pergalę“, – įspėjo jis.
„Tai yra pagrindinė rinktinės bėda ir jei to neišspręsime, tai su tokiu žaidimu labai ir nenustebčiau, jei nepatektume į olimpiadą“, – pridūrė jis.
Primename, kad lietuviai jau yra užsitikrinę pirmą vietą A grupėje, o jų varžovas pusfinalyje paaiškės šiąnakt, kai santykius B grupėje išsiaiškins Puerto Rikas ir Italija.
Šių dviejų rinktinių akistatą šiąnakt 3.30 val., o ją tiesiogiai transliuos TV3 ir tv3.lt.
