„Nepritariu“ – tikiu, mandagiai ir diplomatiškai, tačiau tvirtai ir užtikrintai trinktelėjo Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas gegužės pradžioje Liuksemburge vykusiame Europos Sąjungos (ES) Bendrųjų reikalų ir išorinių santykių tarybos (BRIST) posėdyje, svarstant netolimoje ateityje ES numatytų derybų su Rusija dėl strateginės partnerystės sutarties darbotvarkę, ir visi nuščiuvo. Sukruto visi ES pakraščiai. Nykštukė Lietuva, vienintelė iš 27 ES narių, rėžia veto, blokuodama šį svarbų pasitarimą su Rusija, kietai kirto kažkuris aukštas ES pareigūnas Briuselyje. Tikėkim, kad Lietuva šį savo veto atšauks – kraipė galvas kai kurie Lenkijos politikai. Piktinosi net Estijos užsienio reikalų ministras, o šiam pusmečiui ES pirmininkaujančios Slovėnijos užsienio reikalų ministras jau ultimatyviai grasino atsisakysiąs bendros su Petru Vaitiekūnu numatytos keturių užsienio reikalų ministrų kelionės į Gruziją, jeigu jis to „nepritariu“ neatsisakys.
Sujudo ir kai kurie Lietuvos politikai. Tokia diplomatija mums viską gadina, sklido piktos kalbos Lietuvos atstovų Europos parlamente. Lietuvos užsienio politikos vadovas Prezidentas Valdas Adamkus tylėjo.
Ko Lietuvos užsienio reikalų ministras prašė ir negavo?
Painią diplomatinę gražbylystę išvertus į paprastą lietuvių kalbą, jo noras buvo toks:
Į ES – Rusijos pasitarimų darbotvarkę įrašyti teisinio bendradarbiavimo klausimą, kuris įpareigotų Rusiją bendradarbiauti su ES kraštais, sprendžiant kriminalines bylas, kaip, pvz., 1991 m. sausio tryliktosios įvykių, 1991 m. birželio 31-ąją įvykusių žudynių Medininkuose, Rusijoje dingusių ES piliečių. Taip pat ir žalos atlyginimo iš Baltijos karštų ištremtiems asmenims, nes tai buvo viena iš sąlygų, įpareigojanti Rusiją stojant jai į Europos Tarybą ir atidaryti Mažeikių naftos valyklai naftą tiekusį vamzdį „Družba“. Primindamas, kad Rusijos veiksmai Gruzijoje ir Moldovoje yra susiję su Lietuvos saugumu, Lietuvos užsienio reikalų ministras reikalavo į darbotvarkę įrašyti ir šių kraštų, anksčiau svarstytų, bet vėliau „įšaldytų“ nesutarimų klausimą. BRIST 26 narės 27-tosios narės Lietuvos reikalavimą patenkinti atsisakė ir siūlė priimti jų sudarytą darbotvarkę. Tokiai darbotvarkei nepritariu, po ilgų ginčų pasakė Lietuvos vardu kalbantis užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas. Reiškia – darbotvarkė nepriimta ir numatytas ES – Rusijos pasitarimas neįvyksta, nes tokius klausimus sprendžiant ES narių bendradarbiavimo taisyklės reikalauja visų jų sutarimo. Vienos kurios nors nepritarimas lygus veto. Gerai ar blogai padaryta?
Labai gerai. Tokį Lietuvos atstovų žingsnį reikia tik pasveikinti. Pagaliau išdrįsta pasakyti tai, ko seniai reikėjo. Ne nauji šie Lietuvos reikalavimai, jie dažnai buvo keliami tarptautinėje plotmėje, tačiau reikiamo dėmesio nesusilaukdavo, nes arba tos plotmės būdavo nei įsipareigojančios, nei ką nors įpareigojančios, arba Lietuva nusileisdavo. Bet šį kartą Lietuvos atstovas rado tinkamą plotmę ir ją reikiamai išnaudojo: gerbiamieji kolegos, atmetate mūsų visaip pagrįstą ir ne tik mums, bet visai ES naudingą siūlymą – pasitarimo su Rusija nebus; jūsų pasiūlytai darbotvarkei, kurioje nėra mūsų siūlymo, nepritariu. Žingsnis nediplomatiškas? Kodėl? O jeigu Petras Vaitiekūnas būtų pasakęs “pritariu”, ėjimas jau būtų buvęs diplomatiškas? Man atrodo, kad šis žingsnis buvo ir diplomatiškas, ir žengtas ten, kur jo reikėjo. Dėl principų Lietuva nenusileis, vėliau dar sutvirtino jį Lietuvos užsienio reikalų ministras. Ir tuojau pat pasirodė jo vaisiai. Pirmasis šį Lietuvos nusistatymą pagyrė įtakingas anglų žurnalistas Edwardas Lucas pasaulyje žinomame dienraštyje „Daily Mail“. Suminkštėjo ir Slovėnijos užsienio reikalų ministro Dimitrijaus Rupelio laikysena. Po Slovėnijos, Švedijos, Lenkijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministrų pasitarimo Vilniuje, Vaitiekūnas jau galėjo viešai pareikšti: „Šiandien aš turiu konstatuoti, kad Europa yra vieninga saugumo, teisingumo ir teisės viršenybės klausimais, iš principo yra atsižvelgta į visus Lietuvos reikalavimus“. Prabilo ir tylėjęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. „Lietuvos pozicija dėl ES – Rusijos derybų pasiteisino… tai yra teisinga Lietuvos užsienio politikos kryptis“ – teigė jis.
Tiesa, Lietuvos pozicija šiuo atveju pasiteisino, bet ar Lietuvos užsienio politikos kryptis teisinga, verta paabejoti. Kad ir šiuo atveju. Pats didysis Lietuvos reikalavimas Rusijai – okupacijos žalos atlyginimo klausimas į pasitarimo darbotvarkę nebuvo prašomas įrašyti. O jį viešai, 26 ES kraštų užsienio reikalų ministrų akivaizdoje, minėti būtų buvę prasminga, nes jis visoms naujoms ES narėms, kurios buvo arba Sovietų Sąjungos okupuotos, arba paverstos prievartinėmis Maskvos satelitėmis, tikrai rūpi. Suprantama, bandymas jį įrašyti būtų didesnį priešiškumą sukėlęs. Turbūt ir Rusija savo trigrašį būtų įkišus, ir Vaitiekūnui gal būtų tekę jį iš savo siūlymų sąrašo išbraukti, tačiau jo paviešinimas būtų šį Lietuvos siekį labai išgarsinęs ir, ko gero, praskynęs kelią tolimesniam jo kėlimui, prisidėjus kitoms panašius nuostolius patyrusioms Baltijos ir kitoms valstybėms.
Tačiau gal taip gerai nepasibaigs nė šis reikalas, nes visgi ne visos ES narės pritaria jau penkių valstybių, prie jau minėtų Vilniaus pasitarimo dalyvių prisidėjus Latvijai, šiek tiek pertvarkytam Lietuvos reikalavimų sąrašui. Tarp nepritariančių yra ir pačios didžiosios – Vokietija, Italija, Ispanija, Prancūzija, ir Lietuvai gali tekti kur nors nusileisti, tačiau principiniai nusistatymai visgi turės būti priimti. Juos, savo pažadą tesėdamas, atkakliai gins Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas, todėl būtina jį palaikyti ir sudaryti stiprų užnugarį. Pirmiausia iš Prezidentūros. Padėtų stiprus viešas Prezidento pareiškimas. Sveikintina būtų ir Seimo ypač vieninga parama.
Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu neturi būti priešiška savo esme ar kaip nors ją erzinanti, juk Lietuvai gerų santykių reikia su kiekvienu kaimynu, tačiau savo teisėtais reikalavimais – aiški, tvirta ir nenuolaidi. Ir nebijanti jų ryškinti kiekviena proga tarptautinėse plotmėse . Šis atvejis tebūna Lietuvos diplomatinės veiklos pavyzdys.
