2019 metais Lietuvoje dėl smurto artimoje aplinkoje registruotas 7 691 nusikaltimas, tarp nukentėjusių suaugusiųjų aštuonios iš dešimties (80,2 proc.) buvo moterys, tik kas penktas nukentėjęs suaugęs asmuo (19,8 proc.) – vyras.
Smurto rūšys nepriklauso nuo lyties
Kauno apskrities Vyrų krizių centro direktorė, „Vyrų linijos“ įkūrėja Dovilė Bubnienė teigė, kad gausu įvairių smurto formų – vyrai patiria psichologinį, emocinį, fizinį, ekonominį, seksualinį smurtą.
Specialistė D. Bubnienė pastebi, kad moterų smurtas prieš vyrus, kitaip sakant, intymios partnerės smurtas, dažniausiai nutylimas. Šis reiškinys stipriai latentinis, t. y. išoriškai nepastebimas, dėl pačių vyrų įsitikinimų, delsimo kreiptis pagalbos.
„Ta vyrų tyla sukuria klaidingą įspūdį, kad tokio smurto atvejų nėra daug“, – teigė D. Bubnienė.
„Smurto apraiškos nesiskiria nuo tų, kurias patiria moterys. Tai ir žeminimas, kontroliavimas, manipuliavimas, izoliavimas nuo artimųjų ir draugų, persekiojimas, šantažavimas, daiktų gadinimas, algos ar banko kortelės atėmimas, žeminimas, kritika viešoje vietoje, stebint kitiems žmonėms, kaltinimas neištikimybe ir panašiai“, – vardijo pašnekovė.
Pasak D. Bubnienės, nors moterys fiziniu aspektu dažniausiai silpnesnės nei vyrai, vis dėlto pasitaiko kumščiavimo, spardymo, gnaibymo atvejų, kai kada griebiamasi ir daiktų.
Toksiškas elgesys kyla dėl neišspręstų problemų
Tinklaraščio „Fema“ autorė, nagrinėjanti lyčių stereotipus, M. Serbintaitė pastebėjo: „Turime kalbėti apie toksišką moteriškumą. Mes dažnai kalbame apie toksišką vyriškumą, bet pamirštame, kad lygiai tokios pačios gali būti ir moterys.“
Pasak jos, toksiškas moteriškumas kyla dėl neišspręstų vidinių problemų. Tuomet moteris gali dėl nesėkmių kaltinti savo aplinką. M. Serbintaitės teigimu, tokia moteris gali realizuoti save, naudodama smurtą prieš vyrą.
„Kaip reiškiasi toksiškas moteriškumas? Pavyzdžiui, vyro kūno gėdinimas, kritiškumas. Tai yra smurtas, kai iš esmės kiekvieną dieną kritikuoji vyrą dėl bet ko“, – samprotavo M. Serbintaitė.
Pašnekovė kaip toksiško moteriškumo apraišką nurodo ryškų pavydą, norą kontroliuoti partnerį. „Tarkim, esi vienas ir tau nuolat rašo žinutes, skambina, tikrina, nesuteikia asmeninės erdvės tavo asmeniniame laike. Moteris gali labai ryškiai pavydėti, dramatiškai iškelti scenas, kontroliuoti partnerį“, – mintis dėstė M. Serbintaitė.
Prieš vyrą pakelti ranką gali ne vien moterys
Vis dėlto, pasak M. Serbintaitės, negalima absoliutinti, kad vyrai patiria smurtą vien iš moterų – derėtų nepamiršti homoseksualių porų. Tačiau ir šiuo atveju smurtinio elgesio priežastys lieka tos pačios. „Neišsprendžiamos vidinės problemos, jos iškyla anksčiau ar vėliau į paviršių“, – teigė M. Serbintaitė.
Artimoje aplinkoje smurtą prieš vyrus nukreipia ne vien romantiniai partneriai. „Reikia paminėti, kad smurtą artimoje aplinkoje vyrai patiria ir iš kitų vyrų – brolių, sūnų, tėvų, svainių ir panašiai", – atkreipė dėmesį D. Bubnienė.
„Būtent šie atvejai dažnai patenka į statistikos suvestines kaip dažniausiai išgertuvių metu kilę konfliktai ar muštynės. Apie tai praneša kiti artimieji, kaimynai, medikai. – Nurodė D. Bubnienė. – Į statistiką patekę tokie atvejai toliau formuoja visuomenėje vyraujančią neteisingą nuomonę apie tai, kas yra smurtas prieš vyrus artimoje aplinkoje.“
Vyrai nelinkę atvirauti apie patirtas skriaudas
Paklausta, kaip dažnai „Vyrų linijos“ specialistai sulaukia skambučių iš smurtą artimoje aplinkoje patiriančių vyrų, psichologė-psichoterapeutė Dovilė Bubnienė teigė, kad tai retas atvejis.
„Iš darbo patirties krizių centre, o dabar jau ir „Vyrų linijoje", žinome, jog vyrai apie patirtą smurtą nėra linkę kalbėti“, – komentavo ji.
Pasak D. Bubnienės, nors Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas galioja visiems, nepriklausomai nuo lyties, vyrai nelinkę kreiptis dėl smurto artimoje aplinkoje nei į teisėsaugą, nei į konsultantus.
„Pasak kalbintų klientų, jie netiki, kad sulauks pagalbos, – dalijosi D. Bubnienė. – Be to, stiprus įsitikinimas, jog tai nevyriška, ypač tais atvejais, kai smurtauja antroji pusė – moteris. Gana retai tenka išgirsti tiesų ir konkretų klausimą: „Patiriu smurtą artimoje aplinkoje. Kaip man elgtis?“
Vyriškos lyties stereotipai kuria stigmą
Tinklaraščio „Fema“ įkūrėja Marija Serbintaitė, pastebėjo, kad visuomenė priešiškai reaguoja į vyrą, atviraujantį, kad išgyvena emociškai sudėtingą laikotarpį.
„Mes įpratę manyti, kad moterys – jautresnės, emocionalesnės. Bet štai kai vyras yra jautrus, emocionalus, linkęs ir norintis gydytis patirtas traumas, dalis visuomenės sako: „Tu susitvarkyk, neik į viešumą, nepasirodyk silpnas, nepasakok niekam, kad turi emocinių problemų“, – pasakojo M. Serbintaitė.
Pasak jos, lyties klišės lemia neigiamą visuomenės požiūrį į smurtą artimoje aplinkoje patiriančius vyrus: „Mūsų visuomenėje suvokiama, kad moteris – silpnesnioji lytis, kuri turi pasirūpinti šeima, vyru. Kas nutinka, kad moteris griebiasi smurto? Mums smurtas akivaizdžiausias kaip fizinis, todėl stigmatizuojama, kai jį patiria vyrai. Sakoma: „Negi prieš vyrą pakelti ranką gali moteris?“ Būtent dėl silpnesniosios lyties [įvaizdžio – aut. past.].
Sociologų teigimu, neretai TV programose ar komedijose smurtas prieš vyrus rodomas komiškai. Pasak psichologės D. Bubnienės, toks smurto vaizdavimas formuoja nukentėjusių vyrų baimę būti išjuoktiems: „Kai iš rimtų dalykų tyčiojamasi, na, kas gi tikėsis, kad į jo problemas bus pažiūrėta rimtai. Smurtą patiriantys vyrai šitaip stigmatizuojami.“
Nutraukti smurtinius santykius – sudėtinga
Nuo smurto nukentėjęs partneris ne visada nusprendžia išsiskirti. Psichologė-psichoterapeutė D. Bubnienė nurodė, kad viešojoje erdvėje nemažai kalbama apie tai, kodėl moterys nepalieka smurtaujančių intymių partnerių. Tačiau apie tai, ką išgyvena vyrai, nėra kalbama.
D. Bubnienė atskleidė, kodėl vyrams sudėtinga nutraukti ryšius su smurtaujančiu asmeniu: „Pasirodo, nepaisant lyties, nutraukti smurtinius santykius labai retai yra lengva. Net ir tais atvejais, kai jie akivaizdžiai smurtiniai ir žeidžiantys.“
„Tais atvejais, kai žmogus jau yra izoliuotas nuo savo šeimos ir draugų, jei yra grasinama paviešinti kokius nors asmeninius dalykus, šantažuojama, manipuliuojama vaikais, tai tampa labai sunku. Patiriančio smurtą žmogaus, šiuo atveju kalbame apie vyrą, savivertė ir tikėjimas savo galimybėmis stipriai krenta“, – pridūrė D. Bubnienė.
Pasak D. Bubnienės, vyrai lieka tokiuose santykiuose, nes:
- Jiems gėda pripažinti net sau, kad santykiai yra smurtiniai;
- Gėda, kad nepasisekė sukurti kitokių santykių.
- Gėda pripažinti, kad buvo skriaudžiami ir niekaip nesugebėjo to išvengti.
- Jaučia gėdą ir kaltę, kad išėjus iš šių santykių nepavyks iki galo atlikti kažkada prisiimto vyro, tėvo vaidmens.
- Bijo, kad žmonės juos pasmerks;
- Kartais vyro savivertė yra tokia žema, kad jis ima tikėti, jog yra vertas tokių santykių (netgi smurtinių) ir nieko geresnio negali net tikėtis;
- Bijo likti vieniši;
- Santykiuose pasitaiko gražių momentų, kurie paskatina tikėjimą, kad viskas dar pasikeis, jei tik dar daugiau kantrybės ir dėmesio vyras skirs antrajai pusei;
- Kartais vyras sako, jog tik likdamas tuose santykiuose jis gali apsaugoti savo vaikus nuo jų motinos pykčio ir agresijos;
- Bijo, kad išėjus iš smurtinių santykių bus įvykdytas grasinimas nematyti vaikų.
Būtina šviesti apie smurtą ir lyčių stereotipus
Tinklaraščio „Fema“ autorė Marija Serbintaitė nurodo, kad statistikos, pagal kurią moterys dažniausiai tampa smurto artimoje aplinkoje aukomis, negalima ignoruoti. „Bet kad mes visiškai nekalbame apie tai, kad vyrai patiria smurtą, parodo mūsų visuomenės ligą. Mes nesuteikiame, nepaliekame erdvės [diskusijai – aut. past.], kai nekalbame apie tai.“
„Man labai norėtųsi, kad išeitų vyras į viešumą ir pasakytų: „Žinote, aš patyriau smurtą iš moters.“ Ne dėl to, kad norėtų pažeminti moteris, bet kad parodytų – vyrai irgi patiria smurtą“, – svarstė pašnekovė.
Pasak M. Serbintaitės, visuomenės požiūris į nuo smurto nukentėjusį asmenį yra iškreiptas: „Apskritai mes vis dar kaltiname auką moterį, kad ji pati prisiprašė. O kas būtų, jei vyras išeitų ir pasakytų, kad patyrė smurtą iš moters? Turbūt jį nulinčiuotų.“
Dėl šios priežasties, kaip teigė M. Serbintaitė, svarbu ugdyti visuomenės sąmoningumą – šviesti apie lyčių stereotipus, ypač mokykloje.
Penkerius metus dėsčiusi istoriją 5 – 12 klasių moksleiviams M. Serbintaitė pasakojo: „Kai pradėjau nagrinėti lyties stereotipų temą, aš supratau, kad aš į klasę, kaip mokytoja, turiu ateiti be nuomonės apie berniukus ir mergaites. Tiesiog juos ugdyti kaip lygius.“
„Per pilietiškumo pagrindų pamokas nagrinėdavome reklamas, kokius stereotipus vienos reklamos laužo, kokius įkala į galvą“, – dėstė M. Serbintaitė. – Jeigu skalbiklis, būtinai moteris turi pasirodyti, jeigu įrankiai – tik vyras.“
Anot M. Serbintaitės, svarbu ugdyti ir visuomenės narių gebėjimą atpažinti smurtą artimoje aplinkoje: „Smurtas nėra tik fizinis, todėl mums sudėtinga atpažinti. Jaučiamės negerai, atrodo, gal ir negražiai su mumis elgiasi, bet išvis nesusimąstome, kad tai gali būti smurtas.“
Dirbdama istorijos mokytoja, M. Serbintaitė švietė moksleivius apie smurtą artimoje aplinkoje: „Klasėse kalbėdavau, kaip atpažinti smurtą. Su visais: ir berniukais, ir mergaitėmis, o ypač paaugliais, kurie jau pradėdavo megzti santykius.“
