Pirmajame Lietuvoje lauko darželyje Vilniuje – jojimo pamokos būrelis. Ten ir vyresni vaikai – mat pabaigę darželį keliauja ir į pradinę mokyklą. Vaikai ten praktiškai visą dieną lauke. Nuo pat mažiausio – dvimečio iki vyresnio keliauja net ir į žygius.
„Tai, visų pirma, patyriminiai žygiai. Tai žygis gali tęstis tikrai daugiau negu valandą. Priklauso nuo oro sąlygų. Jei labai šalta, labai toli neinam. Turim mes ir šiltas patalpas, kurias tikrai naudojam atšilimui, tam susišildymui. Pas vaikus yra termosai su arbatėle įdėti“, – pasakoja lauko darželio atstovas Tomas Audenis.
Ir iš tiesų, kaimą pas močiutę primenantis darželis turi ir vidaus patalpas, tačiau ten vaikai tik miega ir esant labai blogam orui valgo. O ir edukacija vyksta gryname ore. Užuot pasaulį pažinę iš auklėtojos skaitomų knygų, vaikai su juo susipažįsta gyvai.
„Vaikai pačiupinėja medį kažkokį, pamato kirmėlytę. Klausia, kas čia yra. Einam giliau, ar ta kirmėlė griaužia medį ar tiesiog patekusi iš šalies. Pamato kokią uogą, aiškinamės, ar uogos nuodingos“, – kalba T. Audenis.
Vaikai lauke praleidžia kiaurus metus. Pašalus ir prisnigus – niekas nesikeičia: „Man labiausiai patinka žiemos, nes galime statyti besmegenius. – Ir nebūna šalta lauke taip ilgai? – Ne.“
Apie lauko darželio privalumus net ir žiemą prabyla ir kito sostinės lauko darželio auklėtoja Julija.
„Kai pusnys trimečiui yra iki juosmens, tai jiems reikia truputį sunkiau paeiti. Bet jie įveikia. Visus metus žygiai vyksta“, – sako darželio „Po smilgom“ auklėtoja Julija Baltrūnaitė.
Nors šis darželis įsikūręs tarp miesto šurmulio ir gatvių, mažieji jo lankytojai laisvi. Gali taškytis balose, o atokių vietovių, pievų ir miško, užsidėję ant pečių kuprines – eina ieškoti patys. Gyvoje gamtoje jie praleidžia net ir popiečio miegą.
„Jie nueidavo apie dešimt kilometrų per dieną. Įvairiai būdavo, vieną dieną truputį mažiau, truputį daugiau. Beveik visą Vilnių apėjom. Ir trijų kryžių kalną, ir Gedimino bokšto viršūnę pasiekėme“, – pasakoja J. Baltrūnaitė.
Vaikams leidžiama purvintis į valias, jei tik yra noro.
„Mes tėvus padrausminam ir sakom, jeigu randant vaiką purviną, va kaip šiandieną, tai vadinasi jie rado gerą vietą, moliną vietą, kur jie čiuožinėjo, ridinėjosi – vadinasi jie turėjo linksmą dieną“, – sako J. Baltrūnaitė.
Tėvai veda vaikus į tokius darželius dėl įvairių priežasčių. Vaikai užsigrūdina, mažiau serga, tampa stipresni fiziškai, o kai kurie tėvai net neslepia – patys su vaikais praleisti daugiau laiko gamtoje tingi.
„Tai mūsų daug daug ištvermingesni ir niekada beveik neserga“, – tikina J. Baltrūnaitė.
„Nelankytų dienų 25 tradiciniam daržely praleista dėl sveikatos. O lauko darželiuose – 10“, – sako T. Audenis.
18–20 vaikų grupėse dirba po tris pedagogus. Ir jie visur suspėja. Vaikai dūksta, nedraudžiami skina ir valgo čia pat pievoje augančius obuolius ir sako, kad lauke leisti kone visą dieną – jiems patinka:
„Kas patiko? – Eit į žygius. – O ne per toli, nepavargdavai? – Ne.“
„Žaisti. – Žaisti, o ką žaisti? – Slėpynes. – O patinka ilgai būti lauke? – Taip.“
Lauko darželių populiarumas Lietuvoje auga lyg ant mielių. Visoje šalyje jų įkuriama vis daugiau. O pedagogams, norintiems dirbti tokiuose darželiuose, pasistiebti irgi reikia. Specifika kitokia – edukacija vyksta gyvoje gamtoje, todėl auklėtojai turi baigti specialius mokymus.