Pažvelgus į didžiųjų Lietuvos valdovų Mindaugo, Gedimino, Algirdo ir kitų genealogijas aiškiai matyti, kad beveik visi jie buvo vedę ruses, turėjo slaviškus krikšto vardus, savo sūnums buvo parinkę nuotakas iš Rytų, o dukras taip pat išleidę už slavų kunigaikščių.
Lietuvių valdovų pilyse net didžiausios Lietuvos galybės metais knibždėte knibždėjo būriai paskui Tverės, Polocko, Maskvos kunigaikštytes atėjusių jų tarnų, stačiatikių nuodėmklausių, tai yra užsimaskavusių Rusijos šnipų. „Ūkininko patarėjas“ nagrinėja, kodėl didžiausios baltų genties – lietuvių – kilmingieji, užuot suvieniję prūsus, kuršius, žiemgalius ir kitus artimiausius giminaičius į stiprią Baltijos konfederaciją, surusėjo, vėliau – sulenkėjo, o paskui apskritai paleido vėjais valstybę, iš kurios dabar beliko tik menka dalelė buvusių baltiškų žemių.
Mūsų protėvius saugojo „gyvoji siena"
Lietuvių protėvių baltų buvo dešimtys genčių - Vakarų baltai prūsai (galindai, notangai, pagudėnai, pamedėnai, sembai, varmiai, bartai), kuršiai, žiemgaliai ir sėliai, jotvingiai, sūduviai, žemaičiai ir kiti. Jų gyvenama teritorija dar XI a., kai pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas, driekėsi nuo Vyslos upės pietuose iki Dauguvos upės šiaurėje ir Beržūnės (Berezinos (Dniepro dešiniojo intako) rytuose. Dabar iš šios gausios baltų šeimos beliko tik aukštaičiai su žemaičiais Lietuvoje ir latviai, gyvenantys mažiau nei ketvirtadalyje buvusių baltiškų žemių. „Lėmė geopolitinės ir istorinės aplinkybės“, - „Ūkininko patarėjui“ teigė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Letonikos centro vadovas, habilituotas humanitarinių mokslų dr., doc. Alvydas Butkus. Anot baltų praeities tyrinėtojo A. Butkaus, lietuviai gyveno vakarinio baltų arealo (paplitimo srities) viduryje. Pietvakariuose buvo prūsai, šiaurėje - kuršiai, sėliai, latgaliai (latvių protėviai) ir kiti. „Tuos pakraščius pirmiausia ir gnaibė mūsų kaimynai - vokiečiai, vėliau lenkai, nukariavę jotvingius. Lietuviai laikėsi ilgiausiai - nuo priešų smūgių juo saugojo aplinkinių baltų genčių „gyvoji siena“. Be to, lietuviai buvo karingesni - Livonijos eiliuotosios kronikos nemini nė vieno brolių latgalių žygio į Lietuvą, o mūsų proseneliai nujodavo net iki estų žemių. Tuomet buvo XIII amžius, vokiečiai jau pradėjo paverginėti šiaurės baltus“, - pasakoja A.Butkus.
Vokiečiai suklupo ant prūsų lavonų
Pasak kalbininko A.Butkaus, jeigu lietuviams likimas būtų lėmęs apsikeisti vietomis su prūsais, gyventi baltiškosios teritorijos pakraštyje, vargu, ar mūsiškius būtų apsaugoję net ir tvirčiausi skydai ar šarvai. A. Butkus žavisi prūsais ir latviais, kurie ištisą šimtmetį atlaikė vokiečių puldinėjimus. „Kol vokiečiai peržengė prūsų ir latvių lavonus, jauna Lietuvos valstybė spėjo sustiprėti ir netgi padidėjo dėl pabėgėlių, suplūdusių iš priešų okupuotų žemių, - skirtingus Vakarų baltų genčių likimus primena A. Butkus. - O rytiniai baltai labai lėtai ir gana taikiai virto slavais. Tas procesas tęsėsi beveik iki mūsų dienų“.
Klaidingas proveržis į Rytus
„Vakaruose kabėjo geležinė Vokiečių ordino uždanga, iš šiaurės grasino kalavijuočiai. O Rytuose kai kurios slavų kunigaikštystės net pačios prašėsi į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), kad išsigelbėtų nuo totorių“, - tvirtino A. Butkus, „Ūkininko patarėjo“ paklaustas, kodėl lietuviai, užuot vieniję giminingas gentis, XIII-XV amžiais rengdavo nelabai protingus žygius į Rytus – nesugebėję asimiliuoti vasalinių teritorijų gyventojų, patys perėmė jų kalbą, papročius, aprangos madas, keiksmus ir net mąstyseną.
Stigo jėgų atgauti istorines žemes
A. Butkus gina Lietuvos didžiuosius kunigaikščius: "Jie niekada nepamiršdavo savo etninių žemių. Kai Algirdui su Kęstučiu vokiečiai siūlė krikštytis, tai mainais už ištikimybę šv. Petro sostui mūsų kunigaikščiai pareikalavo konkrečių teritorijų: Prūsijos, viso Kuršo, Žiemgalos ir Latgalos. Po Žalgirio mūšio Vytautas Didysis, derėdamasis su kryžiuočiais dėl Klaipėdos, tiesiai paklausė Ordino magistro Heinricho von Plaueno: “O kur jūsų tėvonija?!" Tai buvo nedviprasmiška užuomina, kad žemė, ant kurios vokietis stovi, nepriklauso jam. Tačiau trūko jėgų šiems reikalavimams paremti".
Pražiopsotas Karaliaučius
Kai kurie istorikai įsitikinę, kad Lietuva 1410 m. liepos 15 d. laimėjo tik vieną mūšį, bet ne visą Didįjį karą su kryžiuočiais, nes nesugebėjo užimti Vokiečių ordino pilių Prūsijoje ir išlaisvinti brolių prūsų. 1466 m., po antrosios Torūnės (Torno) taikos sutarties, kryžiuočių ordinas visiškai nusilpo, faktiškai tapo Lenkijos karaliaus vasalu. XVI amžiuje kryžiuočiai, iki tol kelis šimtmečius nešę Romos katalikų tikėjimą baltų gentims, patys atsimetė nuo katalikybės, tapo protestantais, atsižadėjo vienuoliškų skaistybės įžadų ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos jau nebelaikė savo globėja. 1563 m. pasibaigęs Katalikų Bažnyčios Tridento susirinkimas paragino visas katalikiškas šalis ir tautas priešintis protestantiškajai reformacijai. Katalikiška Lietuva būtų gavusi Romos popiežiaus palaiminimą kovai su eretikais. Tačiau aptingę Lietuvos bajorai nesugebėjo surengti kryžiaus žygio (o į pagalbą būtų atėjusi pusė katalikiškos Europos) prieš netikėlius ir užimti Karaliaučiaus - jau prieš 450 metų visiems laikams lietuvių naudai išspręsti šiandieninę Kenigsbergo-Kaliningrado problemą.
Buvusios bendrystės priminimas – liūtas erelio galva
„Tais laikais Ordino valdomos prūsų žemės buvo patekusios į lenkų įtakos sferą. Ordinas buvo Lenkijos Karalystės, o ne Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vasalas",- prieštarauja A.Butkus. Anot VDU docento, 1561 m., kai vyko Rusijos karas su Livonija, šiaurės baltai, gelbėdamiesi nuo Rusijos caro Jono Žiauriojo (Ivano Rūsčiojo), pasidavė Lietuvai, didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. Prie Lietuvos buvo prijungta Vidžemė (teritorija į šiaurę nuo Dauguvos), Pietų Estija ir Rytų Latgala, o iš Kuršo, Žiemgalos ir Sėlos žemių buvo sudaryta kunigaikštystė, tapusi LDK vasale. “Kai susijungėme su lenkais, šitas žemes ėmėme administruoti pakaitomis su Varšuva", - nurodo A.Butkus. Ilgiausiai, net 211 m., iki pirmojo Lenkijos-Lietuvos padalijimo 1772 m., Abiejų Tautų Respublikai priklausė šiaurės baltų žemė Latgala. “Taigi baltų tautas ir tada buvo bandoma suburti, nors tai daryta padrikai. Ano vienijimosi atgarsių galima aptikti ir mūsų laikais. Šiandieniniame Latvijos herbe matome grifą – liūtą erelio galva arba erelį liūto kūnu. Šis mitologinis žvėris buvo pavaizduotas ir LDK valdytų Vidžemės, Pietų Estijos, Rytų Latgalos teritorijų herbe, kurį joms suteikė didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius (Katkevičius, Katkus)", - mažai kam Lietuvoje žinomą faktą atskleidžia A. Butkus.
Lietuvos kunigaikščiai po rusų carų kojomis
Rusijos mieste Novgorode stovi 1862 m. statytas, per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių sugriautas, sovietų atkurtas Rusijos tūkstantmečio paminklas. Jo apatinėje dalyje, sulinkę nuo pačiame viršuje sumontuotų Rusijos carų statulų svorio, nulieti Lietuvos kunigaikštis Daumantas (stačiatikių pakrikštytas Timofejaus vardu), nužudęs karalių Mindaugą, didysis kunigaikštis Algirdas, vedęs kunigaikštytę Mariją Jaroslavną Vitebskietę, po to antrą kartą paėmęs į žmonas Tverės kunigaikščio Aleksandro Michailovičiaus dukrą Uljaną, iš viso susilaukęs 17 vaikų: kunigaikščių Vladimiro, Dmitrijaus, Jogailos (Vladislovo) (būsimojo Lenkijos karaliaus), Skirgailos (Ivano), Lengvenio (Semiono), Karigailos (Konstantino) ir kitų. Tarp daugybės antraeilių paminklo personažų galima atrasti ir didįjį Lietuvos kunigaikštį Gediminą, kurio žmona buvo Polocko kunigaikščio Ivano duktė Jevna (Jaunė), taip pat Gedimino ir Jevnos sūnų , didįjį kunigaikštį Kęstutį, ir pastarojo įpėdinį Vytautą, vienintelę savo dukterį Sofiją ištekinusį už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I.
Pritrūko nuotakų iš Šiaurės
„Kol egzistavo šiaurės baltų (latgalių, žiemgalių) diduomenė, mūsų valdovai tuokdavosi su giminaitėmis. Mindaugo žmona Morta ir Daumanto sutuoktinė, Mortos sesuo, kildinamos iš Agluonos (Latgalos, dabartinės Latvijos) (spėjama, kad tai buvo ir karaliaus Mindaugo nužudymo vieta). Keli žiemgalių vadai buvo vedę lietuves. Kai vokiečiai sunaikino šiaurės baltų kilmingųjų sluoksnį, lietuvių diduomenė sau tinkamų santuokos partnerių ėmė ieškoti kitur, dažniausiai Rytuose. Bet tai ne tik Lietuvos kilmingųjų „nuodėmė". Juk ir rusų valdovai tuokėsi su kitatautėmis. Paskutiniojo Rusijos caro Mikalojaus II žmona buvo vokietė",- pabrėžia A. Butkus.
Maskvietiškos „Trojos kumelės"
VDU mokslo darbuotojas A. Butkus nemano, kad valdovų vedybos su rusėmis demoralizavo tautą ir kėlė pavojų valstybei. Kitokios nuomonės laikosi Lietuvos istorijos instituto atstovas Tomas Baranauskas. Pasak T. Baranausko, 1494 m. vasario 5 d. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei sudarius su Maskva taikos sutartį, kuri pabaigė pirmąjį didelį karą tarp abiejų valstybių, Maskvos patvaldys Jonas (Ivanas) III nuolat pažeidinėjo paliaubas, dažnai priekaištavo savo žentui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, kodėl šis nestatąs Vilniuje cerkvės savo žmonai Elenai ir jos palydovams – rusų bajorams bei šventikams (Maskvos šnipams), o 1499 m. maskvėnai, apkaltinę Lietuvą „stačiatikių persekiojimu", vėl užpuolė mūsų šalį. „Per šį karą Lietuva neteko kokio trečdalio tuometinės savo teritorijos", - „Ūkininko patarėjui “ teigė istorijos populiarintojas ir publicistas T.Baranauskas.
Nelygiaverčiai partneriai
Ne vienos latviškos knygos vertėjas į lietuvių kalbą A. Butkus apgailestauja, kad paskutiniųjų baltų – latvių ir lietuvių – bendra valstybė, galbūt sudariusi gynybinę sąjungą su Šiaurės ir Skandinavijos šalimis, šiandien beveik neįsivaizduojama: trukdo XVI amžiuje atsiradusi konfesinė takoskyra (lietuviai – katalikai, dauguma latvių – liuteronai). „Bet svarbiausia kliūtis – mūsų politikos elito polonofiliška nostalgija unijinei Lenkijos ir Lietuvos valstybei, nors per kelis šimtus metų gerokai susitraukusi Lietuva dabar negali būti lygiavertė partnerė vienai didžiausių Europos Sąjungos šalių Lenkijai", - įsitikinęs lietuvių ir latvių vienybės puoselėtojas A. Butkus.
