Jeigu vienu sakiniu, trumpai, reikėtų apibūdinti Vasario 16-ąją, tai drąsiai galėčiau konstatuoti, jog tai buvo pats sėkmingiausias lietuvių politinis projektas per visą XX-ąjį amžių. O galbūt ir per visus moderniuosius laikus. Tiesa, toks pastebėjimas dar nereiškia, jog lietuvių tautos kelias į Vasario 16-ąją buvo trumpas, lengvas ar paprastas.
Po senosios Lietuvos-Lenkijos valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje, po nesėkmingo Kosčiuškos sukilimo, po dviejų dar skaudžiau, beviltiškai pralaimėtų sukilimų XIX a. pradžioje ir viduryje, po Vilniaus universiteto uždarymo ir lotyniškosios abėcėlės uždraudimo, po caro žandarų suorganizuotų skerdynių Kražių ir Kęstaičių bažnyčiose lietuvių tradicinė visuomenė ir besiformuojantis modernus elitas privalėjo kardinaliai pasikeisti. Permąstyti vertybes, naujai pažvelgti į tautos nueitą kelią ir istoriją. Įvertinti kas laimėta, o kas negrįžtamai prarasta. Ką davė, tarkime, kunigaikščio Algirdo trys karo žygiai į Maskvą, Kęstučio žūtbūtinės kovos su kryžiuočiais šalies Vakaruose, Vytauto Didžiojo laikais valstybės teritorijos išplėtimas „nuo jūrų iki jūrų”, XV-XVI amžių Vilniaus gotikinės bažnyčios ir renesansinai rūmai, XVII a. puošnusis barokas ir… net kelis šimtus metų tos pačios valstybės oficialia kanceliarine kalba išlikusi senoji slavų kalba…
Juo labiau, kad šie klausimai taip aktualūs ir mūsų dienų patriarchams, patriotams bei herojams, kurie užsidarę įvairiuose valdžios rezervatuose ir apsitvėrę savo valdas tvoromis, savokas garbė, pareiga, valstybė, tauta, kilnumas prisimena tik užlipę į Seimo tribūną ar benediktiškai pozuodami prieš televizijų kameras. Juk net šiandien, XXI a. pradžioje, kada su pompa atšventėme Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, kada Lietuva iš naujo permąsto savo didingą istoriją ir naujai konstruoja savo kultūrinę tapatybę ir politinę ateitį, galime ir privalome klausti: kaip ir dėl ko – dėl kokių priežasčių ar aplinkybių atsitiko – kad galinga viduramžiška Lietuvos valstybė, Europinio mąsto tos valstybės lietuviška Gediminaičių-Jogailaičių dinastija ir jos diriguojama visuomenė gyvavusi net kelis šimtmečius nesugebėjo sukurti lietuviško rašto ir originalios, europinio lygio lietuviškos grožinės literatūros? Kodėl didikai Radvilos, Goštautai, Pacai ar Astikai tiek didžiavęsi savo ištikimybe LDK tradicijoms, liberum veto teise bei lietuvišku/litvinišku pilietiškumu iš pradžių užmiršo savo lietuvybę, o vėliau, pradėję tarpusavo oligarchines kovas – ir pačią valstybę?
Galima sakyti, jog XIX amžiaus pabaigoje Lietuva ir lietuviai privalėjo iš naujo atrasti save. Šiame kontekste dr. Jono Basanavičiaus redaguotą ,,Aušrą” ir Vinco Kudirkos ,,Varpą”, vaizdžiai tariant, galima lyginti su Kolumbo laivais, kurie įveikė Atlantą ir atrado Ameriką. Taip ir aukščiau paminėti lietuviški laikraščiai XIX a. gale – XX a. pradžioje plaukiojo po rusifikacijos bei polonizacijos procesų apimtą Lietuvą nuo Panevėžio iki Telšių, nuo Seinų iki Ignalinos, nuo Biržų iki Palangos ir ieškojo lietuvių, žadino jų tautinę savimonę ir savigarbą, pilietinį išdidumą, meilę savo gimtąjai kalbai…
Natūralu, jog tokiomis sudėtingomis XX a. pradžios aplinkybėmis ryškėjant modernios lietuvių tautos kontūrams ir bręstant jos politinei bei pilietinei savimonei, Lietuvos politinė ateitis ir valstybingumo perspektyvos dar skendėjo tirštose miglose. Turint prieš akis didingą ir neregėtai spalvingą LDK politinį bei kultūrinį paveikslą ir skurdžią, Didžiojo karo nuniokotą politinę būtį bei buitį (kaizerinės Vokietijos karinė administracija buvo pasiryžusi ne tik iškirsti visus Lietuvos miškus, rekvizuoti javus, linus, mėsą, bet ir moterų plaukus) daugiau nei šimtmetį gyvenant po Rusijos imperijos skeptru, lietuviams nebuvo lengva apsispręsti, kokia turi būti ta ateities nacionalinė valstybė, ateities Lietuva.
Tiesą sakant, 1914 – 1918 metų Didžiojo karo išvakarėse lietuvių politinė kasdienybė buvo tiek sujaukta ir susipainiojusi, jog nebuvo aiškus nei būsimos valstybės kūnas nei siela. Kur turi būti būsimosios valstybės sostinė: istoriniame, bet jau spėjusiame nutautėti Vilniuje ar lvis dėlto lietuviškame, tradicinio lietuvio pasaulėjautai labiau artimesniame Kaune, kur praėjusio amžiaus pradžioje centrine miesto gatve – būsimąja Laisvės Alėja – rytais ir vakarais dar marširuodavo miestelėnai su karvėmis į ganyklas ir atgal? O gal ją perkelti giliau į valstybės centrą, toliau nuo kląstingų priešų ir pavojų – į Panevėžį, Šiaulius ar Kėdainius – kaip siūlė kai kurie pragmatikai krikščionys demokratai? Kokia iš principo turi būti atkuriamos valstybės teritorinė programa ir kur brėžti jos sienas rytuose, vakaruose, pietuose ir šiaurėje? Ar išgyvens Lietuva be dar Vytauto Didžiojo laikus menančios Gardino pilies, derlingų Lydos apylinkų, lietuviškos Seinų gimnazijos ir Balstogės žydų sukurtos pramonės?
Kokie turi būti santykiai su tautinėmis mažumomis ir kaimynais? Kas turi būti viršesnis ir pirmauti? Dešinieji (tautininkai ir krikdemai) panacėją matė unitarinėje valstybėje, o krajovcai ir socialdemokratai, pasiremdami Šveicarijos pavyzdžiu, agitavo už čia gyvenusių tautų federaciją ir pasisakė net už keturias valstybines kalbas: lietuvių, lenkų, gudų ir žydų… Pagaliau vieni meldėsi parlamentinei demokratijai, kiti svajojo apie „JAV pavyzdžio” prezidentinę respubliką, o drąsesni konservatoriai nespjovė net į konstitucinę monarchiją, kurios lietuvių kairieji tuomet bijojo labiau nei prancūzų daktaro, pacifisto Josepho Ignaco Guillotino išradimo.
Nesileisdamas į daugybę istorinių faktų, samprotavimų ir smulkesnes detales, švenčių proga, prisiminsiu vos keletą intelektualiai spalvingesnių pavyzdžių. Aušrininkas bei bedievis Jonas Šliūpas, poetas-rašytojas Ignas Šeinius-Jurkūnas ir kai kurie kiti politikos romantikai, nusižiūrėję nuo Šveicarijos konfederacijos kantonų pavyzdžio projektavo Baltų Tautų Federaciją ir bendrą, jungtinę Lietuvos-Latvijos valstybę. Tačiau ši idėja mirė negimusi, nes brãliai latviai turėjo sostinę – Rygą didesnę už Vilnių ir Kauną kartu sudėjus, didesnę pramonę ir didesnę rusų bendruomenę… nors niekada neturėjo nei vieno karaliaus, bendros valstybės ir ginčų dėl tos valstybės istorijos ir istorinių dalybų su lenkais… Kaip lietuviai galėjo išduoti save jungtis su latviais, jei tie latviai turėjo sostinę, nors ir vokiečių pastatytą, bet didesnę už lietuvių?
Pietryčių Lietuva su Vilniumi ir jo kultūriniu elitu bei vietos dvarininkais priešakyje, jau smarkiai aptirpusi ir amžių bėgyje susilydžiusi su kaimynais slavais iš viso įtariai žiūrėjo į atgimstančią lytuvybę ir ,,litvomanų” politinius šėliojimus užsidaryti tik tautinės valstybės bute. Senoji kosmopolitinė lietuvių aristokratija, tuomet jau beveik be išimties kalbėjusi lenkiškai, rusiškai ir prancūziškai iš inercijos ir tradiciškai dar mąstė plačiomis kategorijomis ir sąvokomis. Lietuvą jie įsivaizdavo Vytauto Didžiojo ar Žygimanto Augusto laikų Lietuvą. Svajojo jie apie Lietuvą nuo Kėdainių iki Smolensko ir Slonimo. Lietuva jiems buvo ne tik Raseiniai, Biržai ar tarkime Augustavas, bet taip pat Gardinas ir Lyda, Naugardukas ir Nesvyžius….
Todėl Vilnijoje kilęs kraštiečių (krajowczy) sąjūdis su broliais Liudwiku ir Witoldu Abromovicz’iais bei Mykolu Römeriu priešakyje romantiškai žvelgė į istoriją ir gaivimo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos idėją, kur lietuviai kartu su gudais, ukrainiečiais ir lenkais turėjo kurti vieną valstybę, vieną visuomenę ir vieną geležinį kumštį prieš geopolitinę apokalipsę iš Rytų.
Savų planų tuomet turėjo ir Vilniaus krašto gudai, kurių lyderis Vaclavas Lostouskis, rašytojos Lazdynų Pelėdos (Sofijos Pšibiliauskaitės) vyras, propagavo istorinę lietuvių-gudų politinę sąjungą. Tautiškai mastę gudai, tuomet dar nepasitikėdami savo tautos ir elito politiniu pajėgumu ieškojo lietuvių politinio patronažo ir savo valstybingumą siejo su Lietuva. Tačiau lietuviai kelis šimtus metų valdę valstybę nuo jūros ligi jūros jautėsi pavargę, baiminosi lenkų nacionalistų dinamizmo ir negatyvios Kremliaus reakcijos, todėl kaip įmanydami kratėsi artimesnės sąjungos su savo istoriniais pietrytiniais kaimynais.
Lietuvių kairysis sparnas – socialdemokratai bei valstiečiai socialistai liaudininkai – ilgą laiką viltis siejo su demokratijos įsitvirtinimu Rusijoje ir atgimstančią Lietuvą projektavo kaip demokratinės, liberalios Rusijos valstybės tęsinį ir subjektą. Trumpai tariant, dideles viltis siejo su mažu rezultatu: atsinaujinusioje Rusijos valstybėje Lietuvai siekė tik politinės autonomijos.
Negana to, 1918 m. birželį, atsižvelgdamas į sudėtingą geopolitinę konjunktūrą, Lietuvos Tarybos dešinysis flangas iškėlė dar vieną mintį – Lietuvos karalystės atgaivinimo idėją. Lietuvos valstybė, maždaug Didžiosios Britanijos pavyzdžiu, projektuota kaip konstitucinė monarchija, kurios valdovu – Mindaugu II – turėjo tapti Wiurtemburgo kunigaikštis, grafas Wilhelm’as von Urach’as. Tiesą sakant, žvelgiant grynai akademine prasme, be nereikalingų politinių emocijų ir retrospektyviai istoriškai, tokia dešiniųjų drąsa neatrodo beprotiškai.
Šiandien manau, ne nuodėmė retoriškai klausti: kaip iš tiesų būtų susiklostęs Pirmosios Respublikos politinis likimas ir jos santykiai su kaimynais, jeigu konstitucinės monarchijos projektas vis dėlto būtų buvęs realizuotas? Kairiųjų dažnai spekuliatyvūs ir ideologiškai angažuoti samprotavimai, jog konstitucinės monarchijos projekto realizacija būtinai būtų reiškusi ir parlamentinės demokratijos mirtį Lietuvoje, manding, nėra pasverti ir objektyvūs. Juk Lietuvos Tarybos dešiniojo sparno 1918 m. birželį-liepą parengta ir pasirašyta politinė sutartis (konstituciniai metmenys) su W. von Urachu skelbė, kad „Lietuvos valstybės forma yra demokratiniais pagrindais sukurta monarchija”. Taigi Vasario 16-osios Akte užfiksuotas demokratiją suponuojantis juridinis imperatyvas iš principo niekur neturėjo dingti. Buvo kalbama tik apie valstybės valdymo formą, kuri kaip žinome, net iki mūsų dienų nesipešdama su parlamentine demokratija kuo puikiausiai veikia Didžiojoje Britanijoje, Nyderlanduose, Liuksenburge, Švedijoje, Norvegijoje, Ispanijoje, etc.
Antra vertus, turint galvoje Didžiojo Karo rezultatus, iškart po jo Europoje pasklidusias politines tendencijas bei tuometinės Lietuvos vidaus politinę situaciją (partijų su ryškiomis demokratinėmis programomis ir radikaliomis reformistinėmis nuotaikomis akivaidžią persvarą), vakarietiško stiliaus, liberali demokratija Lietuvos konstitucinėje monarchijoje nelabai kur galėjo dingti ir de facto. Be to, kaip parodė 1926 m. gruodžio 17-osios politinis-karinis perversmas Kaune, tarpukario lietuviškai demokratijai labiau grėsė ne valstybės organizavimo forma – konstitucinė monarchija, bet žema, paternalistinė, apsėsta liberalizmo baimės visuomenės politinė kultūra.
Amžini mūsų draugai, pietiniai kaimynai lenkai tuomet paraidžiui skaitė istoriją ir Lietuvą troško matyti tik istorinėje unijoje ar modernizuotoje federacijoje su Lenkija ir tik kaip neatskiriamą istorinės Abiejų Tautų valstybės (Žečpospolitos) dalį…
Taigi tokiomis vidaus bei išorės aplinkybėmis Lietuvos modernaus valstybingumo politinė fermentacija buvo sudėtingas ir daugiabriaunis, prieštaringas ir nevienareikšmis procesas. Kiekvienas Vasario 16-osios signataras iki tos įsimintinos dienos – nacionalinės valstybės sukūrimo/atkūrimo – turėjo pereiti visus devynis individualių politinių ambicijų ir kolegialaus politinio darbo pragaro ratus. Juo labiau, kad vaizdžiai tariant, XX a. pradžioje ir patys lietuviai kai kuriais klausimais buvo ne iš kelmo spirti. Štai, pavyzdžiui, jų teritorinė programa „maximum” atrodė įspūdingai. Vasario 16-osios lietuviai kurį laiką buvo užsimoję realizuoti gana plačią „tautinės” lietuvių valstybės teritorinę programą su Seinais, Suvalkais, Augustavu, Balstoge, Gardinu, Lyda, Liepojos uostu ir, jeigu pavyks, jeigu Dievas duos…, net Daugpiliu.
Šiandien, minint 92-ąsias Nepriklausomybės akto metines retrospektyviai, apibendrintai žvelgiant į Lietuvos Respublikos gimtadienį, manau, galima konstatuoti, kad tą ūkanotą lietuviškos žiemos vidudienį Vasario 16-osios Aktą pasirašė žmonės išties mylėję ir atsidavę Lietuvai. Vasario 16-osios signatarus subjektyviai ir istoriškai emocionaliai aš linkęs skirstyti į tris sąlygines kategorijas: revoliucionierius, romantikus ir diplomatus.
Prie pirmųjų priskirčiau istoriką Petrą Klimą, inžinierių socialdemokratą Steponą Kairį ir leidėją Joną Vileišį. Prie antrųjų – tautiškai susipratusius lietuvių aristokratijos atstovus Stanislovą Narutavičių (pirmojo Lenkijos prezidento Gabrielio Narutowicz’iaus tikrą brolį), filologą, profesorių Mykolą Biržišką, ekonomistą Joną Smilgevičių, agronomą, prabangos gerbėją Donatą Malinauską ir… modernios lietuvybės patriarchą Joną Basanavičių, kuris, nors ir nebūdamas mėlyno kraujo, dažnai fantazavo aukščiau ir veikė drąsiau nei karalius Mindaugas. O prie trečiųjų – teisininką Antaną Smetoną, abu pusbrolius Šaulius – prelatą Kazimierą ir ekonomistą daktarą Jurgį, agronomą Aleksandrą Stulginskį bei prelatą Justiną Staugaitį. Prie šių, vienaip ar kitaip jungiasi ir likusieji.
Tai buvo žmonės ir veikėjai turėję plačią valstybės viziją, turėję politinę vaizduotę, tvirtą charakterį, sveikų ambicijų, daug patriotizmo ir dar daugiau proto. Žmonės ir politikai, kuriems kategorijos garbė, orumas, džentelmeniška laikysena ar viltis nebuvo tušti žodžiai. Žmonės, kurie turėjo išlavintą estetinį skonį, stengėsi būti gražūs vidumi ir išore, mokėjo laisvai mąstyti, matyti plačią tarptautinę panoramą, mokėjo modeliuoti tautos ir valstybės ateitį, mokėjo jausti laiko ir istorijos pulsą, įsiklausyti į istoriją, suprasti tautos lūkesčius ir jai įsipareigoti.
Ar mes galime šiandien vadintis Vasario 16-osios lietuviais plačiąja prasme? Mes, gyvenantys Lietuvoje, Lietuvos Respublikos piliečiai tokie panašūs ir tokie skirtingi savo vidumi ir išore: mąstymu ir idėjomis, įsitikinimais, ir pažiūromis, gal net tėvų kilme ir odos spalva. Ar mums Vasario 16-oji tik dar viena nedarbo diena su, galbūt, nemokamu koncertu Miesto aikštėje ar vis dėlto iškovota laisvė ir mūsų kasdienės egzistencijos būdas ir principai?
