Kadaise, Pirmosios Respublikos laikais, kai dar kapitalizmas nebuvo pavadintas laisvosios rinkos ekonomikos viešpatija, vienas kitas raštingas lietuvių autorius pradėjo lyginti trijų Baltijos šalių visuomenės ir ūkio raidą. Nors ne taip dažnai kaip šiandien buvo linksniuojama Estija, nors ji netapo lietuviškų nesėkmių veidrodžiu ir desperatiškų anekdotų veikėja, tačiau vienas rimtas dalykas buvo pastebėtas. Štai monografijos apie Estiją autorius Viktoras Čečeta (Estija: praeitis ir dabartis. Kaunas, Spaudos fondas, 1937, 200 p.), toli gražu ne Lietuvos naudai palyginęs dviejų šalių ūkio padėtį, atkreipė dėmesį į, jo galva, esminį skirtumą: estų ūkis rėmėsi į pramoninį gamybinį vokišką pamatą, o štai Lietuvos - į prekybinį (ir kaip tiems laikams buvo būdinga sakyti - žydišką) pradą. Anot autoriaus, tai stipriai veikia abiejų šalių visuomenės sąmonę, politines elgsenas ir gyvenimo kokybę.
Prisimenantys viduramžius galbūt pasakys, kad ne žydai buvo pirmieji mažmeninės prekybos monopolistai. Kadaise, prieš keturis šimtus metų, kone trys dešimtys tūkstančių škotų (nuo jų atsirado net bendrinis smulkaus prekeivio pavadinimas šotai) laikė stipriai apglėbę Abiejų Tautų Respublikos komercinius tinklus. Ir ne tik jie. Tačiau nacionalizmų eros pradžioje tas vaidmuo be abejonės priklausė žydams. Lietuvių tautinio atgimimo sąmonėje žydas pirklys įgijo neigiamo charakterio bruožus, tačiau jau Vincas Kudirka savo santūrų antisemitizmą antrino lietuvių raginimu patiems veržtis į šią ūkio sritį, imtis prekybos, krautuvių ir t.t. Ši lietuviško kapitalizmo kova be galo dramatiškai pasibaigė prie Holokausto duobių. Tą ir dabar stengiasi įrodinėti lietuvių internetinių portalų anoniminiai komentatoriai.
Šiandien daugelis atokiau nuo mūsų krašto stovinčių analitikų negali atsistebėti lietuviško prekybos bei logistikos verslo spurtu Vidurio Rytų Europos erdvėje. Mokyklose išmokyti save tapatinti su romia valstiečių tauta lietuviai veržiasi į pasaulio prekybos kelius ne silpniau nei barbarybės laikų kariaunos. VP Market aplinka po sėkmingos Leo LT operacijos ima panašėti į lietuviško turgaus Medičius. Trūksta tik atviros paramos lietuviškos monarchijos – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos - idėjai. Jau teko pastebėti tokį šventvagišką dalyką, kad posovietiniai lietuviai perėmė išžudytų litvakų prekybinius gebėjimus. Šiandien atrodo tik ir įrodinėja, kiek būta panašumo su tais, kuriems pavydėta, neapkęsta, konkuruota, o gal net pusiau sąmoningai atsikratyta. Profesionalūs ūkio ekspertai ir mentaliteto tyrėjai galėtų patvirtinti arba atmesti šią prielaidą.
Ženkime dar vieną žingsnį šia kryptimi. Kuomet G.Kirkilo vyriausybė padėjo galutinį tašką istorijoje apie Lietuvos socialdemokratų partijos taką į didžiojo kapitalo tarnaitės kamarą, taip ir maga pridurti štai ką. Didžiojo - tai didžiojo, tarnaitė - tai tarnaitė, bet nemažiau svarbu, kad tai prekybinis kapitalas. Prekybinis kapitalas ir prekybinis mentalitetas. Dirbk, pirk ir mirk! – šis ironiškas šūkis galėtų pakeisti LSDP tradicinį - visų šalių proletarai, vienykitės! Gal todėl ilgas socialdemokratų valdymo dešimtmetis pasižymėjo kompensacijų vartojimo sektoriuje svarstybomis, tariama pagalba neturtingiems šilumos vartotojams ir dujų degintojams, bet labai mažai buvo nuveikta energijos taupymo baruose. Artėjantis ruduo gali parodyti, kad šiame bare būsime labai smarkiai pavėlavę. Nebent naiviai tikėtume, kad dujų prekybos tarpininkai savo išaugusius pelnus skirs masiniam daugiabučių namų atnaujinimui.
Iš prigimties prekybinis kapitalas yra labai judrus. Jis nereikalauja didelių investicijų į technologijas ir intelektinius gebėjimus. Pabandykime susigaudyti, kiek kvalifikuotų darbo vietų turėjo sukurti ir kokius gebėjimus turėjo išvystyti kad ir tokia Dujotekana. Tikriausiai ji pasiekė savo pelnų ir įtakos Lietuvos politikai stogą, išsiversdama su keliolika specialių polinkių vadybininkų ir keletu kompiuterių. Tačiau galima pastebėti, kad po bendra didžiojo Lietuvos verslo iškaba slepiasi vos įžiūrimi prekybininko ir pramonininko prigimtinių interesų skirtumai. Bet ar tikrai jie tokie nereikšmingi? O gal nepastebėdami jų priveriam savo pažangos vartus?
Pačios prabangiausios reklamos rėkia - pirk, kalbėk, vartok, džiaukis. Yra net šūkis taupyk, bet ir tas žaidžia prekybininko lūpose. Prekybininkų valdžia viską skiria vartojimo psichozės kaitinimui. Eilinį kartą pakilus dujų ir benzino kainoms šiurpas jų nugaras ima krėsti vėliau nei pirkėją iš žemutinių vartotojų sluoksnių. O kaip elgiasi didįjį prekybinį kapitalą aptarnaujanti vyriausybė, apsirėdžiusi it karnavale rausvais kairiųjų marškiniais? Taupyk? Šiltink, rekonstruok būstą? Mažiau vartok? Jau ne vienas įžvalgus ekonomistas pastebėjo, kad mokesčių lengvatos ir subsidijos vartojimo srityje (kompensuokime dujų brangimą neturtingiesiems iš mokesčių mokėtojų kišenės!) yra pražūtinga kryptis. Tačiau priešrinkiminiai žaidimai kompensacijų ir lengvatų pažadais nesulyginami su menka parama visuotinio energijos taupymo siekiams. Taip ir nesusilaikau nuo klausimo, kiek visame tame reikale dėtos naujojo lietuviško kapitalizmo ypatybės? Gal kas nors pajėgs rišliai atsakyt į jį?
