1966 m. Kinijos diktatorius Mao Dzedungas paskelbė šūkį: „Ugnis į štabus!“ Pagrindinis šalies lyderis pradėjo žygį prieš savo paties vadovaujamą politinę sistemą. Užmojis puikiai suderino tris motyvus:
1. Sunaikinti žemesniuosius lyderius, galinčius tapti konkurentais.
2. Nuleisti garą visuomenei, parodant jai sistemos problemų kaltininkus, leidžiant išlieti pyktį.
3. Išlikti valdžioje, prisiimant liaudies vado vaidmenį kovoje su blogais valdininkais.
Išrastas genialus projektas – permanentinė revoliucija, teoriškai – iš apačios, praktiškai – iš viršaus.
Šiandien girdime, jog Dalia Grybauskaitė turi diktatorės manierų. Lai kalba, kol dar gali. Jei dabartinė Lietuvos prezidentė iš tikro seka diktatorių pavyzdžiais, tai artimiausias pavyzdys – Mao. Nežinia, ar sutapimai sąmoningi, bet akcentai panašūs, jei ne tie patys.
Žinoma, jog įvairūs diktatoriai kartais vykdydavo savo politinės sistemos valymus – tai būdinga tiek Adolfui Hitleriui, tiek Josifui Stalinui. Pastarajam šis reiškinys tapo tiesiog dėsniu. Vis dėlto skirtumai – akivaizdūs. Nei vienas jų savo sistemoje neskatino „revoliucijos iš apačios“, net jei tai būtų rašoma kabutėse. Atvirkščiai: kai kurie kolegos eliminuoti būtent už tai, kad ragino sistemą stiprinti „iš apačios“.
Nei Gregoras Štraseris, nei Ernstas Rėmas hitleriniame režime, nei Levas Trockis, nei Nikolajus Bucharinas – stalininiame nebuvo sunaikinti už tai, kad buvo sistemos atstovai. Priešingai – jie sunaikinti už tai, kad buvo „per prasti“ sistemos atstovai.
Žinoma, iki tikro maoizmo Lietuvoje dar yra kur tobulėti. Net ir šiandien sunkiai įsivaizduotume Rimantą Dagį ar Vygaudą Ušacką plakamus bambukinėmis lazdomis Vinco Kudirkos aikštėje. Ne tos politinės mados, ne ta politinė kultūra. Pagaliau ir bambukai čia prastai auga, ąžuolinės lazdos – per sunkios mobiliems veiksmams. Užtai fanatikų, laukiančių prezidentės žodžio pulti jos vadovaujamą politinę sistemą – užtenka.
Jei pažvelgsime į D. Grybauskaitės politines ištakas, rasime dar daugiau bendro tiek su Mao, tiek su J. Stalinu. Visi trys buvo komunistai, nors tik du jais tapo dar tada, kai ši priklausomybė buvo nelabai patogi. Jeigu ieškosime sąsajų su A. Hitleriu, jų bus gal tik pora. A. Hitlerį žmonės išties mylėjo, J. Stalino ir Mao – veikiau bijojo. Net ir po diktatorių mirties bijota jų šalininkų. Be to, A. Hitleris į valdžią atėjo demokratiniu keliu: kas iš demokratijos liko po to – jau kitas klausimas, vertas apmąstymų.
D. Grybauskaitę kai kas lygina su Rolandu Paksu. Panašumų iš tikro esama, tik neteko girdėti, jog R. Paksas būtų komandavęs teismams arba siūlęs Bažnyčioms kanonizuoti komunistų vadus. Jeigu R. Paksą ir D. Grybauskaitę parengė tos pačios jėgos, tai R. Paksą jos parengė prasčiau. R. Paksas prezidento rinkimuose susipriešino su visa politine konjunktūra, tačiau išrinktas ėmė jai nuolaidžiauti. D. Grybauskaitė viską daro atvirkščiai – kur kas gudriau.
Įdomu, kurį iš dabartinių kaimyninių diktatorių ji pasirinks pavyzdžiu: Aleksandrą Lukašenką ar Vladimirą Putiną? Jei pastarąjį – greitai galime sulaukti prezidentinės partijos. Aišku, žinant partijų reitingus Lietuvoje, ši jėga vargiai vadinsis partija. Greičiausiai formaliai tai bus visuomeninis judėjimas. Jo pavadinime, ko gero, bus žodis – „demokratinis“, gal dar koks antipartinis akcentas. Deklaracijose – būtinai kas nors apie „valdžią žmonėms“. O kam gi daugiau? Juk ne meškinams. Klausimas tiktai – kas bus tie žmonės?
Dabartinė partinė sankloda jau seniai atsidūrė Prezidentūros taikiklyje. Nieko nuostabaus: esama situacija iš tikro taisytina. Bet efektyvumo stokojančią demokratiją reikia tobulinti, o ne griauti.
Pirmiausia reikia sutvarkyti partijų veikimo sąlygas, užtikrinti lygias startines pozicijas, atitinkamą konkurenciją visoms įstatymo reikalavimus atitinkančioms partijoms. Konkrečiau – suteikti joms lygų minimalų finansavimą, iš kitos pusės – apribojant privataus finansavimo sumas. Partijos privalo konkuruoti idėjomis, o ne pinigais. Antra vertus – atlikti realių partijų narių auditą, išregistruoti fiktyvias partijas. Pagaliau, trečia – užkirsti kelią valdančiųjų partijų šantažui, kai net mokyklų darbuotojai verčiami stoti į jų gretas.
Alternatyvos partiniam pliuralizmui rasti nepavyko net Antanui Smetonai, su visu jo padorumu ir išmintimi. Nors ir su geriausiais ketinimais, jo režimas ilgainiui užsikrėtė visų panašių režimų liga – stagnacija. Atmetus partinį pliuralizmą, anksčiau ar vėliau sunaikinama idėjų apykaita – esminis bet kokios pažangos variklis.
Šiandien vis dažniau išgirstame, jog rinkti reikia ne partijas, bet asmenybes. Jau dabar galima spėti, kas bus tos asmenybės – Bronius Bradauskas, Viktoras Uspaskichas, Artūras Zuokas.
Dabartinė Seimo formavimo sistema yra visai gera – ji suderina personalinius ir partinius aspektus. Jeigu čia reiktų ką nors keisti, gal nebent atskirti vienmandatinius deputatus nuo sąrašinių – dabartinėje parlamento struktūroje įvesti dviejų rūmų sistemą. Gal tai sudarytų sąlygas tarpusavio kontrolei, suteiktų sprendimams politinio skaidrumo?
Savivaldybių rinkimai – visai kas kita: čia sprendžiami vietiniai administraciniai klausimai, kur tikrai būtinas visuomeninių organizacijų ir vietinių bendruomenių balsas. Tuo tarpu Seime sprendžiami normatyvai, kur ypatingai svarbios ideologijos. Jei dabartinės partijos ideologinius reikalavimus atitinka prastai, reiškia – partinę įvairovę, apibrėžtumą, tapatumą reikia stiprinti, o ne silpninti.
Partinio atstovavimo panaikinimas ar deformacija suteiktų progą dviems labai žalingiems procesams – dar didesnei visuomenės fragmentacijai ir dar didesnei ideologinei niveliacijai. Gal to ir siekia lietuviškieji Mao sekėjai? Nors žodį „lietuviškieji“, turbūt, reiktų palikti kabutėse.
Drumstame vandenyje žvejoti lengviau, sako senovės išmintis. Dabartiniame režime galima kritikuoti bet ką, tik ne prezidentę ir ne jos politikos užsakovus. Juk tokia kritika, anot žinomos ištarmės, jau per žingsnį nuo valstybės išdavystės. Liudvikas XIV, jei būtų gyvas, turėtų triumfuoti – jo žodžiai „Valstybė - tai aš“ tapo klasika. Bet netgi Prancūzijos karaliams neatėjo į galvą prieš Generalinius luomus sukelti Žakeriją (liaudies sukilimą). Genialusis Mao projektas šiandien vykdomas gana sparčiai.
