Prancūzija ir meilės sostine vadinamas Paryžius gali suvilioti daugelį. Nuostabi gamta, kultūros ir istorijos lobynai sukviečia milijonus turistų. Todėl Balsas.lt pakalbino Prancūzijoje apsigyvenusią lietuvę Eriką. Jos paprašyta žodžiais nutapyti realų Prancūzijos vaizdą, kuris, kaip žinia, dažnai skiriasi nuo to, kurį mato atvykstantys turistai.
Interviu su Erika domimės praktine gyvenimo Prancūzijoje puse. Aiškinamės, kokie atlyginimai yra „populiariausi“ ir ką už tai būtų galima nusipirkti.
– Pradėkime nuo buto nuomos kainų. Kiek Prancūzijoje kainuoja išsinuomoti stogą virš galvos? – Balsas.lt paklausė Prancūzijoje gyvenančios Erikos.
– Iš karto atkreipiu dėmesį, kad situacija Paryžiuje labai skiriasi nuo kitų miestų. Čia kainos be galo aukštos. Gali siekti 600 eurų per mėnesį už 15 kv. m. Todėl daugybė žmonių gyvena mažučiuose butuose, o apskritai butą rasti yra taip pat sunku kaip ir gerą darbą. Jie yra linkę pirkti butą, jeigu turi galimybę, nes nuoma atsieina taip pat brangiai kaip mėnesio paskolos įmoka. Išvykus iš konkurencingos sostinės situacija lengvesnė.
– Kokie yra įprasti prancūziški atlyginimai?
– Sunkus klausimas. Prancūzijoje minimalus atlyginimas siekia apie 1100 eurų ir yra laikomas menku. Jį gauna daugiausiai paprasti pardavėjai ar dirbti pradedantys jaunuoliai be patirties. Magistro laipsnį turintiesiems ir vietinę konkurenciją nugalėjusiesiems neblogas atlyginimas prasideda nuo 2000 eurų ir auga kartu su patirtimi.
– Kokios yra prancūziškos maisto kainos? Ar būtų galima jas palyginti su lietuviškomis?
– Sunku palyginti kainas eurais ir litais, tačiau, mano nuomone, didelė dalis jų šiuo metu panašios į lietuviškas kainas. Turbūt išskirtinai brangi mėsa ir žuvis bei tipiški prancūziški gurmaniški dalykėliai.
– Kiek kainuoja apsilankyti kavinėje ar restorane, kitos paslaugos?
– Mano nuomone, vidutinė vakarienės restorane kaina yra apie 30 eurų, priklausomai nuo vietos ir patiekalų kokybės. Šiaip iš esmės kaina gali svyruoti tarp 16–50 eurų, o kitos paslaugos gerokai brangesnės nei Lietuvoje. Sporto klubas gali atsieiti iki 100 eurų per mėnesį, mažutis automobilio remontas – iki 500 eurų. Tarkime, naktiniuose klubuose alaus bokalas gali kainuoti iki 15 eurų. O jei pradėtume kalbėti apie „paprastą“ buto remontą – tas atsieitų kelis tūkstančius.
– Kokia yra tipiška prancūziška šeima?
– Dirbu su vaikais, todėl susiduriu su daugybe gražių daugiavaikių šeimų. Vis dėlto, jaunimas, kaip ir Lietuvoje, daugiausiai gyvena nesusituokę ir susižada tik tuomet, kai nusprendžia pagausinti šeimą. Įprasta, kad Prancūzijoje šeima dažniausia kuriama sulaukus 30 metų.
– Kokie darbai Prancūzijoje yra populiariausi? Prancūzai labiau mėgsta dirbti biure ar „laisvesnio stiliaus“ veiklas?
– Prancūzai labai mėgsta dirbti biure. Todėl šioje šalyje labai svarbus universitetas, kurį baigei. Nuo jo priklauso darbo galimybės ir prestižiniu jis laikomas tuomet, kai dirbama dėžėje ir su kostiumu. Į bare dirbančius 30-mečius žiūrima kreivai.
– Kaip Prancūzijoje leidžiamas laisvalaikis? Kokios linksmybės populiariausios?
– Prancūzai linkę susirinkti su draugais baruose arba vieno iš jų bute ir leisti laiką gurkšnojant alų ar vyną. Naktiniai klubai populiarūs tarp jaunesnių arba širdyje jaunų prancūzų. Vasaros atostogų visi važiuoja ten, kur šilta, ir užsiima įvairiausiu vandens ir paplūdimio sportu, o žiemą – slidinėjimu.
– Kaip dėl saugumo Prancūzijos miestų gatvėse? Ar teko susidurti su vagimis arba turėti kokios kitos nemalonios patirties?
– Šiuo metu gyvenu Versalyje, kuris yra pagarsėjęs savo saugumu, tačiau pačiame Paryžiuje kyla daugybė neramumų. Asmeniškai su vagystėmis susidurti neteko, tačiau girdėjau daugybę istorijų iš savo artimųjų, draugų rato, kurios priverčia dairytis per petį, kai tamsu, ypač kai kuriose Paryžiaus dalyse. Manau, nesklandumai kyla dažniausiai ten (arba dėl to), kur yra daug turistų. Atokesnėse šalies vietose (pavyzdžiui, Bretanėje) galima vaikščioti ramia siela.
– Prisimink pirmuosius įspūdžius, kai vos tik atvykai į Prancūziją. Kokie kultūriniai skirtumai iškart krito į akį?
– Teko šią šalį aplankyti keletą kartų prieš atvykstant gyventi, todėl didelio kultūrinio šoko nebuvo. Manau, prancūzai išsiskiria nacionalizmu ir prisirišimu prie kultūros, jų nuomone, viskam yra tam tikras laikas ir vieta – tiek kalbant apie valgymo įpročius, tiek apie darbą.
– Kokiomis kalbomis kalbėjai vos atvykusi? Kaip sekėsi mokytis prancūziškai?
– Atvykusi kalbėjau puikiai angliškai ir šiek tiek vokiškai, todėl reikšmingų problemų nekilo, tačiau išmokus kalbą atsiveria visai kitas pasaulis. Daug darbo, šiek tiek gabumų – ir po metų prancūziškai kalbi puikiai, nors dauguma mano aplinkos žmonių (pavyzdžiui, bendramoksliai iš prancūzų kalbos kursų) vis dar nesėkmingai bando užaugti iki aukščiausio kalbos lygio, skųsdamiesi, kad ji be galo sunki.
– Ar prancūzai vyrai dėmesingi merginoms? Su kokiais kuriozais teko susidurti vos atvykus į šią šalį?
– Negaliu kalbėti už visus vyrus, tačiau tie, su kuriais man tenka daug bendrauti arba tiesiog susidurti, yra dėmesingi ir rūpestingi savo moterims. Matyt, prancūzo lovelaso įvaizdis tik stereotipas. Vis dėlto, pati turiu antrąją pusę, todėl negaliu pasakyti, su kokiais kuriozais susiduriama vos susipažinus su vienu iš prancūzų ir kaip jie elgiasi.
– Įvardyk, kokie prancūzų gyvenimo įpročiai labiausiai stebino arba stebina iki šiol?
– Niekas smarkiai manęs nenustebino, nes teko nemažai keliauti prieš Prancūziją, jų įpročiai yra tiesiog kitokie negu mūsų ir prie jų jau pripratau. Pavyzdžiui, visuomet (ir panašiu laiku) valgyti pietus ir vakarienę, ryte valgyti tik saldžiai, visur skubėti. Keisčiausias turbūt buvo faktas, kad daug jų gyvena su tėvais gerokai ilgiau negu mes Lietuvoje, kartais net iki 28-erių metų.
– Žodžiais nupiešk tipiško prancūzo ir prancūzės portretą. Kokie tai žmonės?
– Aš gyvenu Paryžiaus regione, todėl prancūzai, kuriuos matau, savo charakteriu labai skiriasi nuo kitų miestų gyventojų. Prancūzės čia dailios, lieknos, pasitempusios, beveik visuomet apsirengusios tamsiais, tačiau stilingais, drabužiais, rūkančios ir siekiančios karjeros. Vyro portretą sukurti sunkiau, kadangi dalis jų labai prisižiūrintys, sportuojantys ir išprusę, kita – tingūs ir alų mėgstantys bei valdžia besiskundžiantys. Išvažiavus iš sostinės žmonės draugiškesni, mažiau arogantiški ir neskubantys.
– Kaip sekasi susitvarkyti su gimtinės ilgesiu? Ar dažnai grįžti į Lietuvą?
– Į Lietuvą grįžtu kaip pavyksta, priklausomai nuo darbų ir skrydžių kaštų. Pasiilgstu Vilniaus senamiesčio gatvelių ir, žinoma, šeimos ir draugų, nors dabar pusė mano šeimos čia.
– Sakoma „Paryžius – meilės miestas“? Ar šių dienų kontekste taip galima dar sakyti?
– Ne. Paryžius gražus ir romantiškas, tačiau tikrai ne visada sukuriantis meilės nuotaiką, kai dažnai padavėjai pikti, gatvės purvinos, o žmonės (atlikus apklausą, ne mano nuomone) vieni pesimistiškiausių Europoje.
