Garsiai kalbėdama apie užsienio politikoje išlaikomus principus Lietuva darosi juokinga ar net įtartina vadinamosioms senosioms ES šalims. Kodėl?
Europos Sąjungos politikai Prancūzijoje, Nicoje, vykusiame šalių vadovų susitikime nutarė atnaujinti derybas su Rusija dėl strateginės partnerystės nelaukdami, kol Rusija įvykdys visus duotus pažadus išvesti kariuomenę iš okupuotų Gruzijos vietovių.
Visi supranta, jog Rusijai pripažinus Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę ir šitaip šias Gruzijos sritis paėmus po savo sparnu, padėtis regione labai pasikeitė – nebėra galimybių grįžti į pradinę prieškario būseną, todėl būtina taikytis prie naujų aplinkybių. Lietuva liko vienintelė, kuri net į derybas važiuojančiame traukinyje visus ragino sustoti ir palūkėti, nors visos kitos šalys jau buvo parodžiusios, jog jai nepritars. Tad Lietuvai – ne tik Rusijos žiniasklaidos bei politikų patyčios, bet ir kai kurių ES senbuvių nepasitenkinimas ar net pašaipa dėl išskirtinio politinio tiesmukumo.
Nors Lietuvos politikai pagrįstai didžiuojasi užsienio politikos laimėjimais, tačiau derybos dėl santykių su Rusija parodė, jog Lietuva nėra įsisąmoninusi esminės ES politinės nuostatos: ES savo egzistenciją ir santykius su kaimynais grindžia derybomis. Derybos geriau nei tyla. Ypač konfliktų atveju. Svarbu yra kalbėtis, o ne vien deklaruoti savo principus ir stengtis prie jų palenkti oponentus. ES laikosi žaidimo taisyklių, tad ne tokie skrupulingi jos partneriai gali išpešti vienokios ar kitokios naudos sužaisdami ne pagal taisykles. ES tikslas yra „grąžinti“ tokį partnerį, kurio kaimynystės, juolab priklausomybės nuo energetinių išteklių niekaip neišvengsi, į derybų lauką. ES strategams svarbu ir laikas – juo ilgiau dvi pusės stovi savo kampuose nebendraudamos, juo sunkiau pradėti kalbėtis jau vien dėl baimės „parodyti silpnumą“.
Suprantama, kyla klausimas, ar skubėdama sugrąžinti Rusiją į derybų lauką ES neaukoja kai kurių savo principų ir nepataikauja oponentui? Tokių nuostolių galima įžvelgti, tačiau svarbu ir kitas dalykas – juo ilgiau ES nesikalbės su Rusija, juo ilgiau Gruzija bus palikta Rusijos malonei. ES politikai tikisi, kad prie derybų stalo sėdinti Rusija nedrįstų tame regione vėl pradėti karinių veiksmų. Vargu ar kokia Gruziją palaikanti šalis galėtų laiduoti, jog su ES niekaip nebendraujančiai Rusijai negalėtų kilti noras dar kartą pažvanginti ginklais.
Lietuvos politikams derėtų gerai suvokti europines politines nuostatas, o sykiu ir diplomatinio žaidimo taisykles, kad ES derybų su Rusija lauke galėtų pelnyti konkrečių laimėjimų ne tik Gruzijai, Lenkijai ar Ukrainai, bet ir sau. Lietuvai pavyko nemažai nuveikti įtvirtinant energetinio saugumo idėją (deja, nepagrįstą konkrečiais namų darbais ruošiantis Ignalinos atominės elektrinės uždarymui), taip pat ginant Gruzijos interesus, tačiau svarstant klausimą dėl derybų su Rusija atnaujinimo Lietuva liko viena. Vienam likti nėra gerai, juolab didžiosios politikos lauke. Tokia vienatve kaip tik ir gali pasinaudoti Rusija savo spaudimui didinti. Nederėtų ir pernelyg garsiai didžiuotis „išlaikomais principais“, nes kitoms šalims gali pasirodyti, jog jos kaltinamos esą nesilaikančios principų. Ir ypač toms šalims, kurios Nicoje sušvelnino savo poziciją – Didžiajai Britanijai, Švedijai, Lenkijai. Lietuvos nepalaikė ir Baltijos šalys.
Būtų įdomu sužinoti, kodėl Lietuva nutarė nepasekti Lenkijos pavyzdžiu – gal lenkai tiesiog užmiršo savo strateginiam sąjungininkui pranešti apie savo pasikeitusią nuotaiką? Drįstu abejoti, kad Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis veikdamas Europoje apskritai atsižvelgia į Lietuvos interesus, nebent Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus ir mūsų politinis elitas mano, jog „lenkų kortos“ dalijimas Lietuvos piliečiams yra deramas strateginio partnerio elgesys, galintis sulaukti pritarimo nacionalizmo įbaugintoje ES. Tada nereikėtų piktintis ir Rusijos valdžios kitų šalių žmonėms dalijamais Rusijos pasais.
Bėda ta, kad garsiai, pastaruoju metu – pernelyg garsiai, kalbėdama apie užsienio politikoje išlaikomus principus Lietuva darosi juokinga ar net įtartina vadinamosioms senosioms ES šalims. Kodėl? Apie užsienio politikos principus kalba žmonės vidaus politikoje nesilaikantys jokių principų ir visomis išgalėmis tvirtinantys politinę korupcinę sistemą. Tą dvilypumą išmoko įžiūrėti ir ES politikai, juolab kad apie politinę korupciją atvirai ėmė kalbėti ir eurokomisarė Dalia Grybauskaitė. Nemenką abejonių šleifą paliko mūsų saugumo karininko a. a. Vytauto Pociūno žūties istorija: Lietuvos valdžia, taip pat ir atsakingoji už užsienio politiką dėjo visas jėgas, kad tik nebūtų aiškinamasi, kaip ir kodėl į Rusijos spectarnybų veiklos teritoriją buvo išsiųstas žmogus, daugelį metų narpliojęs Rusijos sumegztą ekonominį korupcinį tinklą, pajungusį dalį mūsų politinio elito didžiosios kaimynės interesams įtvirtinti. Įtarumas Lietuvos politikų kalbų bei elgsenos atžvilgiu dar sustiprėjo, kai ES buvo pristatytas didysis Lietuvos politinis kūrinys – valstybės pinigų nusiurbimo korporacija „Leo LT“. ES politikams ima aiškėti, jog pagal korupcijos mechanizmų pobūdį, korupcinio mentaliteto išplitimą, politinio verslo bruožus Lietuva yra daug arčiau Rusijos nei atrodytų klausantis jos politikų reiškiamų nuomonių dėl derybų su Rusija.
Galima sutikti su tais politikos analitikais, kurie mano, jog simpatijomis Rusijai pasižymintys Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir kai kurių kitų šalių vadovai yra netoliaregiški ir linkę užmerkti akis į Rusijoje įsitvirtinusį autoritarizmą ir vis agresyvėjančią šios šalies užsienio politiką. Tačiau kaip būtų įmanoma priversti Rusiją keisti savo elgesį su kaimynėmis? O juk Rusijoje taip pat įsisuka finansinė ekonominė krizė. Rusijos autoritarizmas stiprus tada, kai didelė naftos barelio kaina. Smunkant kainai, autoritarizmas silpnėja, nes neturi pinigų dalinti vargingesniems socialiniams sluoksniams. Autoritarizmas jaučia silpnėjimo pavojų, tad ima save stiprinti. Kaip? Priešų įvaizdžiais ir „priešų“ keliamu pavojumi, kuris turi mobilizuoti visuomenę. Vien žodžiais ilgai negali palaikyti mobilizacinės įtampos – reikalingi ir veiksmai. ES politikai nenorėtų, kad Rusija dar kartą parodytų savo karinį kumštį kuriai nors kaimynei. Kaip šito pasiekti neįtraukiant Rusijos į derybų „tinklą“?
