Lenkijos premjero D. Tusko pastangos pagerinti santykius su Rusija kol kas nėra sėkmingos.
Dar nebuvo taip prieštaringai vertinamo ir neparuošto Lenkijos pareigūno vizito į Maskvą, kaip vasario 8 d. įvyksianti premjero Donaldo Tusko kelionė į Rusiją. Ko gero, pozicijos nesiderintos nė vienu derybų su V.Putinu klausimu. Turint galvoje, kad po prezidento rinkimų dabartinis Rusijos vadovas ketina perimti premjero postą, šis vizitas Lenkijai daug ką reiškia.
Dar lapkritį paskirtas vyriausybės vadovu D.Tuskas pareiškė, kad su Rusija santykius galima pagerinti per 24 valandas. Jis iškart davė ženklą Maskvai, kad net skaudžiausiu jai klausimu – dėl Priešraketinės gynybos sistemos dislokavimo netoli Gdansko – Varšuva kels naujas sąlygas Jungtinėms Valstijoms. Nors signalas pradėti derybas buvo gana silpnas, D.Tuskas galvojo, kad jis iš esmės pakeitė brolių Kaczynskių laikyseną Rusijos atžvilgiu. Pastaroji taip nemanė, bet Varšuvai pasiuntė atsakomąjį ženklą: penkioms įmonėms panaikino draudimą importuoti lenkišką mėsą. Savo ruožtu Lenkija pareiškė neblokuosianti naujos ES ir Rusijos Partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties, kurioje kertiniu nesutarimų akmeniu riogsojo energetikos luitas. Dėl to ir Briuseliui atlėgo galvos skausmas.
Tačiau rengiamo vizito atmosferą sugadino nesubalansuoti diplomatiniai žingsniai. Į Vašingtoną nuvykęs užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis ėmė maldauti, kad amerikiečiai nepaliktų likimo valiai „pafrontės“ valstybės, kuri NATO narė nuo 1999 metų, ir įkurtų čia karines bazes. Ministro nuomone, tai būtų atsvara Rusijos planams į Kaliningrado sritį ir Baltarusiją permesti vidutinio nuotolio raketų „Iskander“ kompleksus.
Neabejotinai kalbėdamas V.Putino lūpomis Rusijos nuolatinis atstovas prie Aljanso Dmitrijus Rogozinas grėsmingai pareiškė, kad „Varšuvos dialogas su Maskva baigėsi“. Jis priminė seną analogiją: bandymai Lenkiją padaryti „pafrontės valstybe“ visada baigdavosi tragedija – kaip ir Antrajame pasauliniame kare, kai Lenkija prarado trečdalį gyventojų...
Kryžminiai apšaudimai prieš šį vizitą – ne pats geriausias būdas sukurti gerą derybų atmosferą. Lenkams šio vizito reikia labiau negu rusams. Dabar tikėtis, kad Maskvoje bus pritarta šiaip jau neblogai D.Tusko iniciatyvai – tiesti dujotiekį ne Baltijos jūros dugnu, o per keturias regiono šalis – vargu ar verta. Nors projektas „Amber“, kaip tikina Varšuva, maždaug dvigubai pigesnis negu „Nord Stream“, Maskva geostrategine prasme nesitrauks nuo pradėto tiesti vamzdyno. Laikraštis „Rzeczpospolita“ tvirtina, kad galbūt Maskvoje pavyks susitarti dėl vieno klausimo: dėl bendros Lenkijos, Vokietijos ir Rusijos geležinkelio įmonės Kinijos ir Rusijos prekėms pervežti į ES šalis. Kol kas neaišku, ar šis sumanymas lies Lietuvą.
Artėjant vizitui D.Tuskas mėgina sušvelninti irzlią atmosferą. Kalbėdamas apie amžiną Katynės žudynių problemą, jis pareiškė, kad šio nusikaltimo pripažinimas – Rusijos problema, ir jis vizito metu neketina versti Maskvą tai padaryti. 1940-ųjų gegužę Smolensko srities Katynės kaime buvo sušaudyta apie 14 500 lenkų karo belaisvių. 2004 m. Rusijos teismai nutraukė baudžiamąsias bylas kaltininkams, o vėliau sušaudytuosius jie atsisakė pripažinti politinių represijų aukomis.
Aštrių kampų gludinimas vargu ar padės D.Tuskui ir V.Putinui pavaizduoti geranorišką derybų atmosferą ir pasiekti bent kokių apčiuopiamų rezultatų. Laikraštis „Christian Science Monitor“ rašo, kad tai stebėdamas nuo Lenkijos gręžiasi ir Vašingtonas, pirmenybę Rytų Europos strategijoje teikianti, pavyzdžiui, Rumunijai.
Taigi, bėgdama nuo vilko, kaimynų diplomatija užbėgs ant meškos...
