Gretos vardą jau kurį laiką galima pastebėti prie įspūdingiausių žinomų žmonių nuotraukų, o jos braižas Lietuvoje išties išskirtinis. Vis dėlto G. Kuliušaitė atvira – kad pristatytų save, kaip fotografę, turėjo praeiti nemažai laiko. Tačiau dabar ji džiaugiasi ne tik dideliu klientų būriu, bet turi patarimų ir tiems, kurie tik pradeda ieškoti savo kelio fotografijos pasaulyje. O taip pat Greta turi labai gražų paaiškinimą, kodėl jai geriausiai sekasi fotografuoti būtent moteris – visos jos prieš fotografės objektyvą tarsi nušvinta naujomis spalvomis.
Greta, socialiniuose tinkluose esi sukaupusi nemažai sekėjų, o žmonės tave žino dėl skirtingų priežasčių – vieniems patinka tavo asmenybė, kitiems – įspūdingas tavo kuriamas makiažas, o tretiems – fotografija. Vis dėlto pati pristatai save būtent kaip fotografę. Kaip ji atėjo į tavo gyvenimą?
Tam, kad pristatyčiau save kaip fotografę, man prireikė labai nemažai laiko ir asmeninio augimo. Kad ir kaip norėjau, jog tai būtų mano pagrindinė veikla, vis stokojau drąsos ir pasitikėjimo savo darbais, kad garsiai galėčiau pripažinti, kad tai nėra tik hobis. Mūsų namuose profesionali kamera atsirado dar tada, kai man buvo 10 metų. Net tada labai ji akivaizdžiai įdomiausia buvo būtent man, ir iš fotografijos pamokų grįžusią mamą, aš iš esmės versdavau atkartoti man visą jos išmoktą turinį.
Per metus vis augantį susidomėjimą stebėję tėvai pasamdė man mokytoją, kuris išmokė nuotraukų redagavimo pagrindų. Kiekvienas toks žingsnis tik didino mano susidomėjimą, tad būdama 17-kos, neprašiusi leidimo, pardaviau tėvų kamerą ir įsigijau pirmąjį savo fotoaparatą. Jo dėka kūriau daugiau, nei 2 metus, ir jau subūriau pirmąją savo auditoriją Lietuvoje.
Ar esi baigusi fotografijos mokslus?
Konkrečių fotografijos mokslų – ne. Galima sakyti, jog viskas atėjo per praktiką, o ją paskatino keletas privačių pamokų, parodančių vis kitą fotografijos atspalvį. Tiesa, šiuo metu mokausi universitete Londone, už kelių mėnesių jį baigsiu. Ten turėjome kelias savaitės fotografijos pagrindų pamokų, bet man leido jų nelankyti – užteko dėstytojams parodyti savo jau atliktus darbus.
Anksčiau gyvenai ir mokeisi Londone, tačiau dabar jau kurį laiką esi Lietuvoje. Kas pasikeitė, kodėl nusprendei grįžti?
Grįžti mama paprašė tik prasidėjus pirmajai COVID-19 bangai dar 2020-ųjų kovo mėnesį. Iš pradžių labai nenorėjau, bet Londone atvejų daugėjo, susitikti su žmonėmis fotografuoti darėsi nebejauku, o mokslai buvo perkelti į nuotolinį formatą. Galvojau, kad grįšiu kelioms savaitėms, kol viskas nurims, tačiau greitai bus jau metai laiko, kaip aš esu Lietuvoje. Mokslai vyksta vis dar nuotoliniu būdu, o labai didelių ir svarbių priežasčių ten grįžti kol kas nė nesugalvočiau.
Ar tokiu sprendimu esi patenkinta?
Į Lietuvą grįžti planų niekada neturėjau, tačiau ją aplankydama visada sulaukdavau kelių fotosesijų užsakymų, norinčių susitikti draugų žinučių. Galima sakyti, jog jaučiausi laukiama čia ne tik šeimos.
Lietuvoje būdavau tik vasaromis, tad kas bus čia pasilikus rudenį/žiemą – nė neįsivaizdavau. Ar turėsiu darbo? Ar manęs čia dar kažkam reikės? Šį šaltąjį sezoną visą laiką turėjau bent mėnesį į priekį rezervuotą fotosesijoms. Tai sukūrė saugumo jausmą ir leido jaustis vertinamai. Taip pat pavyko sau susikurti tokią „karantino aplinką“, jog namuose jausčiausi gerai. O kokios valstybės žemėje mūsų namai, kartais net ir užsimiršta, nes gera pačiuose namuose. Manau, jog tai ir yra svarbiausia.
Ar ketini savo ateitį sieti būtent su fotografija?
Šiuo metu esu gana tvirtai įsitikinusi, kad taip. Ateinančiu metu planuoju žengti kelis rimtus, tai dar labiau užtvirtinančius žingsnius. Tačiau niekad „nespjaunu“ į kitokios veiklos galimybes, nes nė vienas mūsų nežino įvairių nenumatytų aplinkybių, dėl kurių gali tekti keisti savo gyvenimo kelią.
Puikus tai įrodantis pavyzdys buvo COVID-19. Pokyčiuose nematau nieko blogo – mane domina labai daug veiklų, ir jei nuspręsčiau kažką keisti, turbūt tai būtų vardan geriausio. Tačiau būtent šiuo metu mane labiausiai domina fotografija, tad ties ja ir liksiu tol, kol jausiu jai tokią pat aistrą.
Ką tau pačiai fotografuoti maloniausia? Kur jautiesi geriausiai atsiskleidžianti kaip kūrėja?
Geriausiai jaučiuosi fotografuodama merginas ir moteris, kurios yra mano amžiaus ar vyresnės. Manau, jog pati būdama mergina ir įžvelgdama savyje įvairius išvaizdos minusus, suprantu, kaip merginos save mato, ir kaip norėtų, kad jas įamžinčiau. Taip pat, su jomis visada randu kokią bendrą temą ir tas „susišnekėjimas“ padeda fotosesijos metu atsipalaiduoti. Dėl to šiuo metu stengsiuosi apsiimti daugiausia asmeninėmis fotosesijomis, nes jaučiu, kad jose galiu garantuoti patį geriausią rezultatą. Galbūt sukūrus savo šeimą pradėčiau žiūrėti kitaip, labiau išjausčiau šeimos fotosesijas. O gal ir ne. Galbūt mano gyvenimo pašaukimas yra atskleisti kiekvienos merginos geriausią versiją.
Neįmanoma nepastebėti, kad esi fotografavusi ir ne vieną žinomą žmogų – kaip pavyko juos prisikviesti fotosesijoms?
Tiesą sakant, iš visų žinomų žmonių esančių mano profilyje, pati kviečiau tik du. Tai įvyko 2018 metais, ir nuo tada jie pritraukė vienas kitą.
Ar vėliau garsenybės į tave kreipdavosi pačios? Kaip pati siūlytum pradedantiesiems fotografams „užsitarnauti“ savo vardą?
Manau, tai veikė kaip sniego gniūžtės efektas. Svarbiausia pradžioje kažką prisikviesti ir gerai pasirodyti, o tada tas žmogus pats atves tau kitą. Jie abu, rezultatais pasidalinę socialiniuose tinkluose, pritrauks ir trečią.
Kviečiant žinomą žmogų labai svarbu nebūti suglumusiam, išlikti profesionaliam. Todėl pirmiausia reikėtų gerokai pasipraktikuoti su draugais, ir tik tada, turint gerą portfolio, bandyti kažką prisikalbinti. Šitaip šis ratas augs, ir pačiam nieko kviesti nebereikės. Svarbiausia stengtis nenuvilti klientų, o įvykus kokiam nesmagiam įvykiui, kuo greičiau jį išspręsti, kad niekas neturėtų pagrindo gadinti jūsų vardo.
Ar pati jauti skirtumą, kai dirbi su garsesniu žmogumi, ar tiesiog tokiu, kuris pageidavo tavo fotosesijos?
Visiškai ne. Manau, dėl to mano klientai ir sugrįžta, o, galbūt, pasidalinę patirtimis tarpusavyje, ateina ir žinomi žmonės. Man svarbiausias rezultatas, ir aš nesukuriu jiems nejaukios aplinkos pabrėždama jų žinomumą. Sekėjų skaičius rezultato nepagerina, tad reikia stengtis vienodai.
Ir pati esi be galo fotogeniška, tačiau kur tau patinka būti labiau – už kadro, ar kadre?
Man pačiai fotografuotis – kančia. Labai mėgstu kontrolę, kurią suteikia fotoaparatas rankoje. O kai jis atsukamas prieš mane, aš tą kontrolę prarandu, tampa nejauku. Savo klientui galėčiau pasakyti ir parodyti 1000 pozų, kaip norėčiau, kad jis atsistotų, bet pati negaliu sau parodyti nė vienos, nes savęs nematau.
Neretai su savo sekėjais pasidalini ir geriausiais fotografijos ar nuotraukų redagavimo patarimais. Tavo manymu, kurie iš jų šiai dienai yra svarbiausi?
Fotografijoje, kaip ir makiaže, šiemet populiarus natūralumas. Išlaikytas, skoningas ir ne dirbtinas veido retušas, gana natūralios spalvos. Pati asmeniškai džiaugiuosi, kad grįžtama prie tikrumo, ir sukurtas „tobulas“ vaizdas nebeapgaudinės žiūrovo, nebesukels poreikio atrodyti taip pat tobulai. Ugdomas sveikas žmonių požiūris į spuogų, odos tekstūros, pigmentinių dėmių, celiulito, strijų turėjimą. Manau, tai užaugins sąmoningesnę ir laimingesnę kartą.