Pilietinė visuomenė turi tapti kur kas aktyvesnė Lietuvoje. Dabar jau aišku, kad tik šiuo keliu įmanoma pasiekti valstybės pažangos ir didesnės darnos. Vykstant Sąjūdžio dvidešimtmečio minėjimams, visuomenė turi prisiminti, kokius kalnus galima nuversti vienijant jėgas ir atkurti valstybės bei visų jos piliečių orumą.
Mūsų uždavinys paprastesnis, tačiau kartu ir sudėtingesnis. Paprastesnis, nes vienas iš esminių Sąjūdžio tikslų - valstybės Nepriklausomybė - yra pasiektas, todėl yra galimybė susitelkti ties kitu uždaviniu - demokratijos įtvirtinimu. Sudėtingesnis, nes demokratijos tobulinimas yra ilgalaikis uždavinys, nėra lengvai apibrėžiamas ir priklauso nuo daugelio sąlygų. Tačiau delsti nebegalima nė dienos.
Vyksta valdžios, verslo ir žiniasklaidos elitų susiliejimas. Tokios tendencijos išryškėjo jau senokai, tačiau visuomenė čia liko iš esmės pasyvi stebėtoja. Kalbant apie minėtą susiliejimą galima paklausti ir konkrečiau: kam tarnauja mūsų valstybės valdininkija? Kam tarnauja mūsų valstybės teismai? Kam tarnauja mūsų valstybės savivalda? Klausimus būtų galima tęsti. Pasiekėme daug, ir reikia tai pripažinti, padėkoti žmonėms, kurie savo jėgas ir talentą atidavė valstybės kūrimui, tame tarpe čia paminėtose srityse. Tačiau negalima užsimerkti prieš faktą, kad nemenką dalį visuomenės yra užvaldžiusios nusivylimo nuotaikos, kurios turi didžiulių pasekmių mūsų tautai. Viena iš jų - emigracija.
Demokratija yra tai, ką reiškia iš graikų kalbos išverstas žodis - „žmonių valdžia“, nei daugiau, nei mažiau. Rinkimai tėra formalus demokratijos požymis, tačiau jei išrinkti asmenys dėl vienų ar kitų priežasčių nevykdo savo svarbiausios priedermės - neatstovauja rinkėjams, tokią santvarką sunku vadinti demokratine.
Kokie strateginiai tikslai galėtų vienyti pilietinės visuomenės organizacijas? Akivaizdus uždavinys - pačios pilietinės visuomenės stiprinimas ir galimybė kontroliuoti valdžios institucijas, reikalauti skaidrumo, atskaitomybės. Turi būti sukurtas sprendimų priėmimo mechanizmas, kurio dėka valdžios institucijos pateiktų išsamią informaciją apie numatomus sprendimus, būtų įvertinama visų suinteresuotųjų nuomonė.
Reikia keisti patį supratimą apie tai, kas yra valdžia. Šiuo metu visuomenėje vyraujanti nuomonė, kad gyvenimas pagerės, jei tautai pavyks atrasti tinkamą lyderį, yra neproduktyvi. Tokio lyderio mes neatrandame ir neatrasime. Šitokį požiūrį turi keisti kitas požiūris: politikas tai yra pirmasis tarp lygių, asmuo, kurį bendruomenė deleguoja atstovauti jos interesams. Šitoks modelis kur kas tinkamesnis nedidelei mūsų šaliai. Čia reikia tik pridurti, jog gilesnė brandžios demokratijos valstybių analizė atskleidžia, jog gerovė šiose valstybėse atėjo ne kaip politikų dovana, o greičiau kaip pilietinės visuomenės pastangų rezultatas.
Pilietinės visuomenės galios šaltinis yra vidurinysis visuomenės sluoksnis, tačiau dabartinė vyraujanti ideologinė laukinio liberalizmo doktrina yra nepalanki jo formavimuisi. Šiame Lietuvos gyvavimo etape darosi visiškai akivaizdu, kad rinkos jėgos neišspręs opių socialinių ir ekonominių problemų, o tik jas gilins. Priimant kraštutines liberalias nuostatas nepriklausomybės aušroje buvo daug švento naivumo, tačiau dabar vis dažniau jos brukamos su cinizmo doze mėginant įrodyti, kad didžiulė visuomenės turtinė ir socialinė diferenciacija esą yra „objektyvi realybė“.
Lietuva gali ir turi ieškoti kito raidos modelio, kuriame kur kas didesnis vaidmuo tektų žmonėms, gyvenantiems savo rankomis ir savo galva. Valstybė turi remtis savo šviesuomene - mokslininkais, menininkais. Sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos yra esminės kiekvienoje valstybėje, o šių sričių darbuotojai negali stovėti su ištiesta ranka. Tačiau būtent šios sritys Lietuvoje yra bene labiausiai apleistos. Smulkusis ir vidutinis verslas neturi priklausyti nuo stambiojo verslo malonės.
Pabaigai keli konkretūs pasiūlymai, paimti iš kitų valstybių patirties.
Reikėtų pasvarstyti apie patirties perėmimą formalizuojant valdžios institucijų ir pilietinės visuomenės bendradarbiavimą sudarius atitinkamą susitarimą. Pirmasis toks susitarimas sudarytas Anglijoje 1998 m., o dabar šiuo pavyzdžiu yra pasekusios 25 pasaulio valstybės. Toks viešosios valdžios institucijų ir pilietinės visuomenės organizacijų susitarimas sudaromas po plačių, kiek tik įmanoma, konsultacijų tarp valdžios pareigūnų ir pilietinės visuomenės, ir nustato principus, kuriais bus grindžiami santykiai. Susitarimais apibrėžiami atvirumo ir atskaitomybės principai, aptariamas pilietinės visuomenės sektoriaus finansavimas. Toks Estijos susitarimas, pavadintas Estijos pilietinės visuomenės plėtros koncepcija, sudarytas 2002 m. Nuolat veikia šios Koncepcijos įgyvendinimo komitetas, kuris nustato svarbiausius tikslus artimiausiems dvejiems metams. Kas dveji metai Estijos parlamente organizuojami klausymai, skirti Koncepcijos įgyvendinimui aptarti.
Pasitarnautų ir „demokratijos auditas“, koks atliekamas Švedijoje nuo 1995 m., Jungtinėje Karalystėje - nuo 1996 m., Australijoje nuo 2002 m. Būtų naudinga, jei nepriklausomi ekspertai šio audito metu nuodugniai išanalizuotų valstybės demokratijos, taip pat ir pilietinės visuomenės dalyvavimo valdyme, padėtį. Reikėtų pasiekti, kad politikai įsipareigotų atsižvelgti į ekspertų pateiktas išvadas.
