Ar Barselona, visais metų laikais mėgstamas lietuvių miestas, kada nors taps nepriklausomos valstybės sostine?
Nacionalinė valstybė miršta
Klausimas įdomus ne tiek atsakymais, kiek intonacijomis. Galima klausti ironiškai – taip išreiškiant abejonę ir dėl Katalonijos nepriklausomybės, ir dėl nacionalinės valstybės vertės. Šiais laikais daug kas tvirtina, kad nacionalinė valstybė miršta.
Galima garsiai klausti, o mintyse giedoti „Tautišką giesmę“ ir tokiu būdu išreikšti solidarumą su nuo Ispanijos norinčiais atsiskirti katalonais. Dar daugiau – galima šaukti, kad Ispanijai laikas subyrėti.
Lapkričio 25 d. Katalonijoje vykę rinkimai į autonominio regiono parlamentą perstumdė vietas už nepriklausomybę pasisakančių deputatų pusėje, tačiau nepriklausomybės klausimo iš dienotvarkės neišbraukė. Priešingai – Europos žiniasklaida leidosi į svarstymus: kas bus, jeigu Katalonija kada nors atsiskirs nuo Ispanijos.
Panašiai ritasi žiniasklaidos bangos dėl 2014 m. įvyksiančio Škotijos referendumo, kuris gali atvesti prie dar vienos valstybės atsiradimo Didžiosios Britanijos saloje.
Kosovas: už ir prieš
Lietuviai dėl katalonų separatizmo gali pagūžčioti pečiais. Ko tiems katalonams reikia? Ar Madrido valstybiniuose muziejuose nėra skrajučių keturiomis Ispanijoje oficialiai vartojamomis kalbomis: katalonų, baskų, galisų ir ta ketvirtąja, kuri visame pasaulyje vadinama ispanų kalba, o pačioje Ispanijoje įvardyta kitaip? Kokia tai ispanų kalba, jeigu ji visiems Ispanijos piliečiams nėra gimtoji? Todėl ji tenai neretai vadinama kastiliečių kalba.
Lietuvių požiūris į kitų tautų laisvės siekius nuspalvintas dviem spalvom: arba pasisakoma taip, kaip reikalauja tikri, ar įsivaizduoti euroatlantiniai įsipareigojimai, arba rėžiama iš širdies. Į Tibeto laisvės reikalus sudėta kažkiek širdies, bet 2008 m. balsuojant dėl Kosovo nepriklausomybę širdis blaškėsi – ta valstybė pripažinta tik iš antro karto ir nevieningai: 50 parlamentarų balsavo už, 6 buvo prieš, 25 susilaikė.
O štai Ispanija nepripažino Kosovo, nes tai yra precedentas, į kurį kada nors gali parodyti pirštu katalonų separatistai. Kosovo nepripažįsta dar 4 ES narės: Graikija, Slovakija, Rumunija, Kipras. Tie lietuviai, kurie laukia nesulaukia, kad Vilnijoje nuo namų būtų nuplėštos dvikalbės lentelės, galbūt baiminasi, kad Vilnija kada nors gali tapti kaip Kosovas.
Katalonija toli, o Žemaitija arti, bet žemaitiški kelio užrašai Lietuvoje atrodo mažiau pavojingi nei lenkiški. Tie, kurie mėgsta su užrašais kovoti rankomis: juos teplioti, arba plėšyti, reikėtų pasakyti, kad separatizmo klausimus Europoje dabar bandoma spręsti ne galūnėmis, o smegenimis. Pinigais tepamas separatizmas
Kiek Europoje esama skilinėjančių valstybių: Didžioji Britanija, Ispanija, Belgija, netgi Italija, kur nemažai šiauriečių norėtų atsikratyti Pietų Italijos – tiek tų visų dalykų variklis yra ne kalba ir kultūra, o pinigai. Lietuvoje galimų konfliktų tarp šalies regionų židinys yra Vilniaus miestas: ne vien dėl tautinės sudėties, o todėl, kad yra manančių, jog centrinė valdžia miestui palieka per mažai čia surinktų mokesčių. Rimtas konfliktas tarp Vilniaus ir Telšių gali įsiplieksti ne dėl žemaitiškų užrašų, o dėl litų ir eurų. Kada? Viskas priklauso nuo pinigų, kuriais nepasidalijama, ir pinigų, kuriais kurstomas konfliktas.
