Visų šventųjų dieną ir per Vėlines atminty iškyla kažkada lankyti tolimi kapai.
Šią vasarą su linksma draugija buvau nuvykęs į Seinus. Į kelionę susiruošiau paskubomis, todėl neturėjau laiko apsišviesti tų vietų istorijos klausimais.
Prieš pasukant namo aplankėme kapines. Ten pamačiau puikiai sutvarkytus lietuvių karių kapus. Kiekvienas iš keturių kryžių buvo aprištas trispalve juostele. Gedinčios Dievo Motinos skulptūrą stovi ant pagrindo su užrašu: „Lietuvos kariams, žuvusiems už Tėvynės laisvę, 1920“.
Nuotraukose dabar matau tris pavardes: Abraomas Žibermanas, Stasys Golberis, Petras Saldukas. Ketvirtasis kryžius pastatytas nežinomam kareiviui.
Kapus tvarkė ir tvarko vietos lietuviai – tos pačios rankos, kurios palaiko švarą išblizgintoje Seinų „Žiburio“ mokykloje.
Visiškai greta yra 1920 m. kovose su lietuviais žuvusių lenkų kapai ir paminklas 1941-1944 m. Paneriuose prie Vilniaus sušaudytiems lenkams. Ant jo iškaltas vilties inkaras – Armija Krajowa ženklas.
Pirmąkart tai matant gali pasirodyti, kad lietuvių ir lenkų kapai sudaro vieną visumą, kad čia įgyvendintas to paties architekto sumanymas. Įspūdis apgaulingas, nes greitai aiškėja, kad lietuvių plotelis apsuptas lenkų paminklais, kaip kad mūšio lauke apsupamos priešo pajėgos.
Jau grįžęs išsiaiškinau, kad lankiausi Berznyko kapinėse. Kapinės labai ramios, tačiau dėl jų verda aistros. Paminklai išdėstyti taip, kad galima suprasti, jog lietuvių kryžius bandoma nustelbti lenkų kryžiais ir antkapių užrašais. Kai kam tai kelia rūpestį, jei nepasakius stipriau.
Skaitydamas apie paminklų kovą Berznyke, prisiminiau karių kapus Radviliškyje. Prie įėjimo į kapines iš akmenų sumūrytas paminklas jaunučiams savanoriams: Jonui Jaraminui ir Gracijonui Sakalauskui. Jie žuvo kovoje su bermontininkais. Lietuvių savanorių ten palaidota daugiau – tarp jų keli nežinomi.
Radviliškio kapinių kampe sulaidoti vokiečiai, žuvę per Pirmąjį pasaulinį karą. Priešais 1916 m. statytą didesnį paminklą rikiuojasi koks tuzinas akmeninių kryžių.
Vieno antkapio užrašas iki šiol nepaliauja mane stulbinanti. Fotografuoju jį visuomet, kada lankausi Radviliškio kapinėse. Rudenį, žiemą, pavasarį ir vasarą ant kryžiaus parašyta, kad čia palaidotas nežinomas vokiečių kareivis ir 3 nežinomi rusų kareiviai.
Bandau įsivaizduoti, kaip tas kryžius atsirado. Ne per vieną naktį jis padarytas. Kas nors turėjo suplanuoti kapines, užsakyti paminklus. Tarkime, tai darė vokiečių karo komendantas. Ir jis galėjo pasakyti – ne, nežinomus rusus palaidokite atskirai nuo nežinomo vokiečio. Bet nepasakė.
Tas vienas kryžius ant kapo, kuriame guli keli priešininkai – tai krikščioniška demonstracija. Nesvarbu, kas ten palaidoti: katalikai, protestantai, stačiatikiai, gal žydai, kurių galėjo būtų vienoje ar kitoje pusėje, ar net musulmonai, kurių būta Rusijos armijoje – ant kapo pastatytas kryžius.
Antkapių išsidėstymas Berznyko kapinėse irgi yra demonstracija. Bent jau dvi iš mano matytų lietuvių pavardžių leidžia spėti, kad jie buvo Romos katalikai. Vadinasi, prieš imdami šaudyti į Romos katalikus lenkus, tie lietuviai, galbūt, išklausė Šv. Mišių, priėmę Šv. Komuniją. Tikėtina, kad mirtinus šūvius į juos paleidę lenkai irgi nevengė sakramentų. Ir vieni, ir kiti prašė Dievo pagalbos.
Skirtumas tarp Radviliškio ir Berznyko demonstracijų yra tas, kad pirmuoju atveju kariškiai rado santūrų būdą krikščioniškai pagerbti žuvusius priešus, antruoju atveju kadaise žuvę katalikai – lietuviai ir lenkai – tapo įkaitais simbolinėse kovose, kurias kovoja šiuolaikiniai civiliai. Kovoja ne ginklais, o antkapiais. Ir viena, ir kita demonstracija truks, kol stovės akmeniniai paminklai.
Dienomis, kada minimi mirusieji, verta pamąstyti, kuri iš šių demonstracijų mielesnė Dievui.
