Nuo pat pirmųjų Velykų šventimo žmoniją žavėjo įvairios su Kristaus nukryžiavimu susijusios relikvijos – įkapės, erškėčių vainikai, vinys ir kiti šventieji reliktai. Susižavėjimo neataušindavo net diskusijos dėl jų autentiškumo.
Daugybę šimtmečių tikėjimas galiomis, kurios slypi fiziniuose artefaktuose, susijusiuose su Kristaus nukryžiavimu, įkvėpė pasiaukojamus žygius, pamaišydavo protą ir netgi sukeldavo karus.
Sakoma, jog Adolfas Hitleris Antrąjį pasaulinį karą pradėjo norėdamas gauti Likimo Ietį – Jėzaus šoną pervėrusį iešmą.
Neva taip jis tikėjosi įgyti galią valdyti pasaulį.
O Turino drobulės legenda vis dar nepaliauja intrigavusi viso pasaulio smalsuolių, nepaisant perspėjimų, jog tai gali būti Viduramžių klastotė. Kaip sako istorikas Davidas Rolfe – „niekas taip ir nesugebėjo to paaiškinti, niekas nesugebėjo jos (Turino drobulės- past.) atkurti. Štai todėl žmonės ja tiki“.
„Balsas.lt“ skaitytojams pateikiame vienas įdomiausių legendų apie su Jėzaus nukryžiavimu susijusias relikvijas, kurios iki šiol daugeliui kaitina vaizduotę.
Šventasis Gralis
Teologai, istorikai ir konspiracijos teorijų kūrėjai iki šiol nesutaria dėl to, kur galėtų būti puodelis, iš kurio Paskutinės Vakarienės metu gėrė Kristus.
Nuo legendos apie karaliaus Artūro klajones ieškant Gralio iki Dano Browno bestselerio „Da Vinčio kodas“ – visuose šaltiniuose Šventasis Gralis išlieka viena potencialiausių krikščionių bažnyčio relikvijų.
Dalį mistikos sukuria tas faktas, jog Šventojo Gralio taip niekas niekada ir nerado.
Kai kurie tiki, kad jį pagrobė tamplieriai, ir dabar Gralis palaidotas Šv. Motiejaus koplyčioje Rosslyno mieste, Edinburgo pietuose.
Kiti tvirtina, jog Šventąjį Gralį į Jungtinę Karalystę atgabeno Arimatėjos Juozapas, ir relikvija dabar yra netoli Glastonberio.
Vienas iš tariamų Šventųjų Gralių Valencijoje, Ispanijoje; wikipedia nuotr.
Kryžiaus, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus, fragmentai buvo ir yra viena iš lengviausiai suklastojamų relikvijų. Kaip XVI a. filosofas Erazmas yra pasakęs – „kryžius turėjo tiek daug medienos, kad Kristus, matyt, buvo nukryžiuotas miške“.
Pirmieji kryžiaus gabaliukai „pasirodė“ IV a. Juos neva piligriminės kelionės į Golgotą metu radusi Helena, imperatoriaus Konstantino motina. Tačiau tokių gabalėlių ėmė rastis ir daugiau.
1543 m. Teologas Johnas Kalvinas sakė: „jei visos kryžiaus dalelės būtų surastos, susidarytų didžiulis krovinys. Tačiau Evangelijoje aiškiai pasakyta, jog kryžių galėjo pakelti vienas žmogus“.
Sakoma, jog kryžiaus dalelių dar šiandien galima rasti Romoje esančioje Šventojo Kryžiaus bažnyčioje, Santo Toribio de Liebana Ispanijoje ir Notrdamo katedroje Paryžiuje.
Tikrojo kryžiaus fragmentas, saugomas Vienoje; wikipedia nuotr.
Turino drobulė
Turino drobulė – medžiaga, į kurią buvo suvyniotas Jėzaus kūnas nuėmus nuo kryžiaus – yra viena kontroversiškiausių krikščionių bažnyčios relikvijų. Tikintieji teigia, jog prieš 650 m. rastoje drobulėje galima matyti Kristaus atvaizdą, kuris atsirado prisikėlimo metu.
1988 m. atlikti tyrimai konstatavo, jog Turino drobulė tėra Viduramžių klastotė. Tačiau naujausi tyrinėjimai vėl sukėlė abejonių – pasirodė pranešimų, jog drobulė gali būti beveik 2000 metų senumo.
Turino drobulės fragmentas; wikipedia nuotr.
Šventoji Ietis
Jėzaus šoną pradūrusi ietis dar kitaip vadinama „Likimo Ietimi“. Legenda byloja, jog tas, kuris valdys ietį, valdys viso pasaulio likimą.
Dėl šios priežasties jos taip karštai troško imperatoriai ir tironai – tarp jų ir Napoleonas Bonapartas.
Štai 1973 m. išleistoje knygoje „Likimo ietis“ jos autorius Trevoras Ravenscroftas teigė, jog Adolfas Hitleris buvo tiesiog apsėstas ieties idėjos, ir netgi Antrąjį pasaulinį karą pradėjo siekdamas ją surasti. Po A. Hitlerio mirties esą ietis buvo rasta palaidota Niurnberge ir pateko JAV generolo Džordžo Pattono globon.
Neseniai atlikti tyrimai rodo, jog ietis gali būti iš VIII amžiaus, tačiau pasigirsta nuomonių, jog ji tiesiog tuo metu buvo atkurta ir yra tikroji Šventoji Ietis. Šiuo metu ją galima pamatyti Hofburgo rūmuose Vienoje.
Šventoji Ietis, saugoma Vienoje; wikipedia nuotr.
Veronikos šydas
Krikščioniškoji legenda pasakoja, jog moteris, vardu Veronika, prasispraudė pro besityčiojančią iš Kristaus minią, kai jis nešė kryžių.
Pribėgusi prie Jėzaus, ji savo šydo krašteliu nuvalė nuo jo antakio kraują, prakaitą ir ašaras. Pasakojama, jog vėliau ant šydo stebuklingai pasirodė Kristaus veidas.
Šydas Viduramžiais buvo saugomas Romoje, tačiau vėliau, kaip manoma, buvo sunaikintas.
Kristaus mantija
Biblijoje rašoma, jog tuomet, kai Kristus kankinosi ant kryžiaus, Romos kariai nesunaikino jo drabužių, o susuko į vieną.
Iki IV a., kai mantiją rado imperatoriaus Konstantino motina Helena, apie ją buvo mažai žinoma. Helena ją nusiuntė į Vokietijoje esančią Triero katedrą, kur mantija saugoma iki šiol.
Deja, ši relikvija nebuvo tirta moksliniu būdu ir yra laikoma toliau nuo smalsuolių akių. Paskutinį kartą viešumoje ji parodyta 1996 metais – tuomet žvilgtelėti į Kristaus drabužį nusidriekė milijonų piligrimų eilė.
Triero katedros, kurioje saugomas Kristaus mantija, fragmentas
