Su rimtomis demografinėmis problemomis susidūrusi Rusija norėtų susigrąžinti 25 milijonus tėvynainių iš vadinamojo „artimojo užsienio“ – NVS ir Baltijos šalių.
Repatriacijos programos atstovybės jau veikia Rusijos ambasadose Latvijoje, Armėnijoje, Gruzijoje ir kitose šalyse, o kitąmet tokia atstovybė bus atidaryta ir Vilniuje. Kuo Maskva ketina vilioti Lietuvos rusus?
Rusijos pilietybė – žaibo greičiu
Rusijos Federalinė migracijos tarnyba iš užsienio šalių į Rusiją gyventi persikeliantiems tėvynainiams nešykšti dosnių pažadų: bus padengtos visos persikėlimo išlaidos, išmokėta speciali pašalpa, suteiktas būstas, darbas ir įvairių socialinių paslaugų paketas.
Be to, apsisprendusiems grįžti į tėvynę nebereikės metų metais laukti Rusijos pilietybės. Jei Rusijoje gyvenantys atvykėliai iš kitų šalių Rusijos pilietybės gali tikėtis tik po 5 metų, repatriacijos programos dalyviams ją žadama suteikti per 2 – 3 mėnesius. Jiems net nereikės vargti dėl biurokratinės pilietybės įgijimo procedūros – pasak Rusijos Federalinės migracijos tarnybos atstovų, persikėlėliui tereikės užpildyti prašymą, o visa kita padarys patys tarnybos darbuotojai.
Taigi, 2007 m. į Rusijos ambasadas JAV, Vokietijoje, Izraelyje, Ukrainoje, Lietuvoje, Estijoje ir keliose kitose šalyse atėję šiose šalyse gyvenantys rusai savo gyvenimą galės pakeisti pasinaudoję „vieno langelio“ principu: pakaks pareikšti norą, o visus persikėlimo į tėvynę rūpesčius prisiims Migracijos tarnybos atstovai.
Tačiau būsimiems repatriantams iš karto aiškiai nurodoma svarbiausia sąlyga: norėdami pasinaudoti šios programos privalumais jie turės atsisakyti užsienio valstybės pilietybės, jeigu tokią turi. Nėra jokio „atsarginio išėjimo“: naudotis dviguba pilietybe nebus leidžiama. Oficialiai nurodomos tokios priežastys: dvigubą pilietybę turintys asmenys galėtų išvengti atsakomybės už padarytus nusikaltimus ir išvengti karinės tarnybos Rusijos kariuomenėje. Kalinių Rusijoje ir taip daug, o kareivių labai trūksta.
Jei tikėtume Rusijos Federalinės migracijos tarnybos atstovų pareiškimais, ši sąlyga baugina ne visus: susidomėjimas repatriacijos programa „milžiniškas“. Kur konkrečiai? Pavyzdžiui, Turkmėnijoje, kur kasdien sulaukiama po kelis šimtus persikėlėlių pareiškimų.
Repatriacija gina rusus
Tačiau repatriacijos į Rusiją programa, pasak dienraščio „Komersant“, buvusiose Tarybų Sąjungos respublikose vertinama labai prieštaringai. Jai esą priešinasi Ukrainos ir Kazachstano vadovai. Šių šalių žiniasklaidoje įsižiebė polemika dėl Rusijos perviliojamos kvalifikuotos darbo jėgos, kurios trūksta ir vietinėje darbo rinkoje. Repatriacijos programos rengėjai neslepia, kad jiems pirmiausia rūpi specialistai – inžinieriai, gynybos pramonės darbuotojai ir kt.
Kai kur pasipriešinimas toks stiprus, kad Rusijos Federalinė migracijos tarnyba net abejoja, ar bus leista atidaryti jos atstovybes prie ambasadų. Konkrečios šalys atvirai neįvardijamos, tačiau teigiama, kad net ir blogiausiu atveju neketinama nuleisti rankų: repatriantų reikalais užsiims konsuliniai skyriai, papildyti naujais darbuotojais.
Pasak „Komersant“, Rusija neslepia politinio repatriacijos programos pobūdžio. „Tai tam tikras politinis mūsų vadovų žingsnis, - tvirtina Federalinės migracijos tarnybos atstovas spaudai Konstantinas Poltoraninas. „Parodome pasauliui ir NVS šalims, kad mes pasiruošę susigrąžinti tėvynainius, tai yra ginti rusus.“
Tokiai gynybai Rusija jau skyrė beveik 17 milijardų rublių – tiek lėšų numatyta valstybės biudžete. Per 3 metus ketinama į Rusiją iš užsienio perkelti apie 300 000 žmonių.
Kinai – ne rusai, bet jie negeria...
Nors kai kuriose Centrinės Azijos šalyse tėvynainių raginti pernelyg nereikės, kitur reikės gerokai pasistengti. Pasak „Komersant“, nuo 2007 m. sausio JAV, Vokietijoje, Lietuvoje ir kitose jau minėtose šalyse, kuriose bus atidarytos Federalinės migracijos tarnybos atstovybės, prasidės aktyvi propagandinė repatriacijos kampanija. Ji bus vykdoma ir masiškai - vietinėje rusakalbių žiniasklaidoje, ir individualiai – bus spausdinamos tėvynainiams skirtos persikėlimo programos atmintinės.
Nors repatriacija siekiama pataisyti kritišką demografinę situaciją Rusijoje, kurioje kasmet gyventojų skaičius sumažėja beveik po pusę milijono, improvizuota „Komersant“ apklausa atskleidė, kad repatriacijos nauda vertinama gana prieštaringai.
Krasnojarsko krašto gubernatorius Aleksandras Chloponinas džiaugėsi, kad repatriantai padės plėtoti Sibiro ir Tolimųjų Rytų pramonę. Pasak jo, tam, kad Sibiro industrinė bazė būtų aprūpinta darbo jėga, reikia apie 300 000 žmonių kasmet, o dabartinis žmonių trūkumas stabdo pramonės plėtrą.
Federalinio švietimo raidos instituto mokslinis vadovas Jevgenijus Saburovas tikisi, kad repatriacija padės išspręsti demografinę problemą – pasak jo, Rusijoje jau nebėra ne tik kam, bet ir nuo ko gimdyti. „Visgi labiausiai aktyvūs tėvynainiai į Rusiją jau grįžo, o tie, kurie liko, negali tapti rimta jėga. Turbūt atėjo metas kinus kviestis...“
O Rostove prie Dono veikiančios įmonės „Jugtranzitservis“ generalinis direktorius Kirilas Podolskis tvirtina, kad iš repatriantų nebus jokios naudos: žemės ūkyje jie nereikalingi, nes žemdirbių ir taip pakanka, o šiuolaikinėmis gamybos priemonėmis aprūpintose įmonėse nereikia daug darbo rankų. „Kitas dalykas, jei tėvynainiai nebūtų linkę į alkoholį – bet kur tokių paimsi?“ – klausė jis.
„Kas norėjo, seniai išvažiavo...“
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2001 – 2005 m. į Rusiją iš Lietuvos emigravo iš 7 982 žmonės – Lietuvos piliečiai ir kiti. Tai oficialūs duomenys. Net darant prielaidą, kad neoficialios emigracijos į Rusiją srautas kelis kartus didesnis, matuojant „beišsivaikštančios Lietuvos“ mastais jis nepadarytų didelio įspūdžio.
Tad ko tikisi Rusijos valdžia, nuo kitų metų savo ambasadoje Vilniuje steigianti Federalinės migracijos tarnybos atstovybę? Nejau manoma, kad repatriantų bus tiek daug, kad jiems aptarnauti nepakaks konsulinio skyriaus pajėgumų?
Klaipėdos miesto tarybos Ekonomikos ir finansų komiteto pirmininkė, Lietuvos rusų sąjungos frakcijos vadovė Jelizaveta Daugininkienė „Omni.lt“ sakė nemananti, kad repatriacijos programa Klaipėdoje, kur gyvena daug rusakalbių, susilauktų didesnio dėmesio.
„Tie, kurie norėjo išvažiuoti, jau seniai jau išvažiavo“, - sakė ji. „Aš, žinoma, negaliu kalbėti už visus savo draugus, pažįstamus ar žmones, su kuriais tenka bendrauti, bet man neatrodo, kad atsiras daug norinčių išvažiuoti.“
Tuo tarpu Visagine gyvenanti Lietuvos rusų sąjungos pirmininkė Tatjana Strokun, paklausta apie visaginiečių nuotaikas ir lūkesčius, nebuvo tokia tvirta. Nors, pasak jos, pagal repatriacijos programą persikėlėliams nebus leidžiama įsikurti Maskvoje ir Sankt Peterburge, nes šie miestai ir taip perpildyti, norinčiųjų išvažiuoti į Rusiją atsirastų.
„Jeigu Ignalinos AE veiks, bus statomas III blokas, tai niekas niekur nevažiuos. Bet jei uždarinės ir visus atleidinės, tai žmonėms nieko kito nebeliks, kaip išvažiuoti. Jūs patys suprantate – juk neis žmonės su dviem aukštaisiais kiemsargių darbo ieškotis...“
Pasak jos, žmonės žino apie šią programą, kalba apie ją, domisi. Ir jeigu numatytiems atleisti AE darbuotojams Rusijoje bus pasiūlyti geri pinigai, būstas, darbas, jei bus suteiktos „visos normalios sąlygos“ – jie išvažiuos.
„Niekas šiaip sau nepuls važiuoti. Juk žmonės augina vaikus. Mano vyresnioji, pavyzdžiui, lietuviškai kalba geriau nei rusiškai. Ji niekur nevažiuos. O jaunesnioji irgi – ji nori mokytis Vilniuje ir gyventi čia. Kol sąlygos leidžia, mes gyvenam čia. Kada žmonės važiuoja? Kai neturi ko valgyti. O kol yra darbo, žmonės ramiai gyvena ir dirba. Kas norėjo išvažiuoti – jei kam kažkas nepatiko dėl politikos ar kitų dalykų – jau seniai išvažiavo“, - sakė Tatjana Strokun.
