Naujausioje „Balsas.lt savaitėje“ - Kosovo nepriklausomybės metinės: nors ir nemažai pasiekė, ši šalis turės dar daug nuveikti, kad įtvirtintų savo nepriklausomybę.
Nuveikta nemažai darbų
Kosovo nepriklausomybės išvakarėse šalies ministras pirmininkas Hashimas Thaci nuvyko į Slovio kaimą, esantį netoli sostinės Prištinos. Ten jis aplankė mergaitę, vardu Pavaresia. Mažylės vardas albanų kalba reiškia nepriklausomybę. Mergaitė kaip ir nepriklausoma Kosovo valstybė gimė pernai vasario 17 dieną.
Prabėgus metams nuo vienašališko nepriklausomybės paskelbimo, nuveikta nemažai. Kosovas jau turi naują Konstituciją, birželį valdyti pradėjo Vyriausybė, kurioje daugumą sudaro etniniai albanai. Gruodį Kosove, įveikusi ilgą kliūčių ruožą, ėmė veikti ir Europos Sąjungos teisingumo misija EULEX. Galiausiai sausio 21 dieną oficialiai sukurtos Kosovo saugumo pajėgos, kurios pakeitė Jungtinių Tautų (JT) valdytą Kosovo apsaugos korpusą. Kosovas jau didžiuojasi ir nacionaline vėliava bei himnu.
„Tiek Kosovo Vyriausybė, tiek žmonės turi kuo didžiuotis. Nauja Konstitucija, dešimtys naujų įstatymų, šimtai kilometrų naujų kelių, dešimtys mokyklų. Kad ir kur pažvelgsite Prištinoje, kurioje lankiausi prieš kelias savaites, visur matyti pažangos apraiškų“, − šalies pasiekimus gyrė JAV valstybės sekretorės pavaduotojas Stewartas Jonesas.
Po Kosovo nepriklausomybės paskelbimo Belgradas grasino visoje jauniklėje šalyje, ypač Šiaurės Mitrovicoje ir kituose anklavuose, kuriuose dominuoja serbai, sukelti nepasitenkinimų bangą. Tačiau Kosovas vis dar stovi.
Vis dėlto ne viskas jauniausioje Europos valstybėje yra rožėmis klota.
Problemų gausa
Po nepriklausomybės paskelbimo Kosovo premjeras H. Thaci prognozavo, kad šalį per pirmuosius egzistavimo metus pripažins mažiausiai 100 valstybių. Nieko panašaus neįvyko, tačiau pritariančiųjų Kosovo nepriklausomybei yra žymiai daugiau nei sutinkančiųjų remti griaunamąja Kremliaus politika nuo Gruzijos atskeltas Pietų Osetijos ir Abchazijos Respublikas.
Kosovą pripažino 55 valstybės. Tai gana kuklus skaičius, turint galvoje, kad šalies nepriklausomybę aukščiausiu diplomatiniu lygiu siekė prastumti Vašingtonas. Tačiau jauniausios Senojo žemyno šalies pripažinti kol kas nesirengia net 5 ES narės – Graikija, Kipras, Rumunija, Ispanija ir Slovakija. Panašu, kad jų neįtikins net Europos Parlamento raginimai.
Belgradas pasiekė svarią pergalę įtikindamas Tarptautinį Teisingumo Teismą nagrinėti, ar Kosovo nepriklausomybės deklaracija buvo teisėta. Serbija nepraranda vilties, kad po teismo sprendimo Kosovas grįš į jos sudėtį.
Kadaise žurnalas „Newsweek“ ironiškai rašė, kad pagrindinė nepriklausomos Kosovo valstybės eksporto prekė bus organizuotas nusikalstamumas. Ši problema išlieka itin aktuali ir prabėgus metams po nepriklausomybės. Be organizuoto nusikalstamumo, šalyje klesti ir korupcija.
Nedarbo lygis šalyje siekia net 40 proc. Nuo to laiko, kai 1999 metais tapo JT protektoratu, Kosovas sulaukė milijardų JAV dolerių pagalbos. Tačiau menkai išplėtota infrastruktūra dažniausiai užkirsdavo kelius užsienio investicijoms. Kvalifikuoti darbuotojai, tokie kaip universiteto profesoriai, per mėnesį vis dar uždirba vos 550 dolerių, o valstybė kenčia nuo didelio energetinių išteklių stygiaus.
Belgradas imasi skaldymo
Serbija itin sumaniai paralyžiuoja Kosovo valstybinių institucijų veiklą visoje šalyje. Belgradas Kosove finansuoja sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos ir kitas institucijas, o tai neskatina serbiškų Kosovo anklavų integracijos į naująją valstybę.
Tarp Kosove dominuojančių etninių albanų ir serbų tvyranti įtampa puikiausiai atsiskleidžia į dvi dalis padalytame Mitrovicos mieste. Šio miesto šiaurėje gyvena didžioji dalis Kosovo serbų, kurie beveik nepalaiko jokių ryšių su albaniška pietine dalimi. Dauguma šio miesto gyventojų mašinose vežiojasi ir naujus, Kosovo išduotus, ir senus serbiškus automobilių numerius.
Vieni naudojami serbiškoje miesto dalyje, kiti uždedami, kai keliaujama į albaniškąją dalį. Tiek serbai, tiek albanai nuniokojo ne vieną dešimtį automobilių vien dėl to, kad ant jų puikavosi „netinkami“ registracijos numeriai.
Daug ką pasako ir tokių žmonių kaip studentas Gzimas Rahova istorija. „Laisvosios Europos“ radijo žurnalistui šis etninis albanas pasakojo, kad jau dešimt metų nuo to laiko, kai Slobodano Miloševičiaus įsakymu Kosove pradėti etniniai valymai, negali grįžti į namus šiaurinėje Mitrovicos dalyje.
Jis yra priverstas glaustis albaniškoje miesto dalyje, vos už keliasdešimties metrų nuo tikrųjų namų. „Mano butas yra už 100 metrų ir aš jau 10 metų negaliu į jį grįžti. Kodėl negaliu ten nuvykti? Ar padariau ką nors bloga? Ar nužudžiau ką nors? Ne. Kai prasidėjo karas, man buvo 16 metų. Niekam nepadariau jokios žalos. Tačiau man neleidžiama vykti į namus, nors jie yra už 100 metrų. Iš čia galiu matyti savo balkoną“, – žurnalistui guodėsi G. Rahova. Tokių istorijų galima prisiklausyti į valias, tačiau situacija neksikeičia: serbai ir albanai nepageidaujami vieni kitų teritorijose.
Kosove iki pat šios dienos lieka ir 15 tūkst. NATO taikdarių, kurie čia yra nuo pat 1998−1999 metų. ES misija EULEX prižiūrės teismų, muitinės ir teisėsaugos darbą. Tai reiškia ne ką kita, o tai, kad Kosovas dar nėra nepriklausoma valstybė − tik ES protektoratas. Galima klausti, kieno protektoratui Kosovo albanams būti geriau – ES ar Serbijos?
Kosovas gali keršyti
Nors Serbija pasiekė nemažai pergalių diplomatiniame fronte, dalis analitikų prognozavo, kad Belgradas negalės įstoti į ES, jei nepripažins buvusios savo provincijos nepriklausomybės. Tačiau ar Briuselis vien dėl to drįs užtrenkti duris provakarietiškam Serbijos prezidentui Borisui Tadičiui? Veikiausiai ne.
Anksčiau pagrindinė kliūtis Serbijos suartėjimui su ES buvo Belgrado nenoras bendradarbiauti su Hagoje įsikūrusiu Tarptautiniu Baudžiamuoju Teismu buvusiai Jugoslavijai. Tačiau situacija keičiasi.
Buvęs Bosnijos serbų prezidentas Radovanas Karadžičius jau sučiuptas, o medžioti pagrindinį Srebrenicos genocido, per kurį nužudyti 8 tūkst. Bosnijos musulmonų vyrų ir vaikų, Serbijos specialiosioms tarnyboms padeda ir specialistai iš Vakarų. Tad anksčiau ar vėliau jis veikiausiai bus pagautas ir bene pagrindinė kliūtis Serbijos narystei bus pašalinta.
Iš kandidatų į ES reikalaujama ir gerų santykių su kaimynais. Tačiau Kosovo kol kas nepripažįsta net dalis ES valstybių, be to, itin svarbus čia gali būti Kipro atvejis. Ši valstybė 2004 metais kartu su Lietuva į ES įstojo taip ir neišsprendusi konflikto dėl šiaurinės Kipro salos dalies.
ES gali nesiryžti blokuoti Serbijos vien dėl jos provakarietiško politikos kurso. Jei Belgradas būtų paliktas už durų, tai būtų mirtinas dūris į paširdžius B. Tadičiui ir visiems provakarietiškiems politikams, o į sceną grįžtų radikalūs nacionalistai. To veikiausiai nenori niekas.
Tad tikėtina, kad Kosovo klausimas kelio Serbijai į ES neužtvers, o pats Kosovas dar gana ilgai liks už pagrindinių tarptautinių organizacijų durų.
TIK FAKTAI
Paskutine valstybe, pripažinusia Kosovo nepriklausomybę, prieš pusantros savaitės tapo Maldyvų salos
NATO kariai į Kosovą įžengė 1999 metais, kad sustabdytų serbų vykdomą etninį valymą. Nuo tada iki praėjusių metų Kosovas buvo JT protektoratas.
Kosove gyvena 2,1 mln. gyventojų, iš jų 92 proc. yra albanai.
