Ne vienas esame atkreipę dėmesį į sunkiai paaiškinamą negatyvios informacijos, brutalių vaizdų ir detalizuotų smurto scenų bei aprašymų kiekį Lietuvos žiniasklaidoje. Save rimtais laikančių dienraščių pirmieji puslapiai mirgėte mirga informacija apie smurtinius ir žiaurius sugyventinių ar geriančių porų santykius kažkokiame kaime ar miesto landynėje. Kriminalinės kronikos pas mus tiek išpūstos ir akcentuojamos, kad darosi sunku patikėti, jog gyveni šalyje, kuri nekariauja ir dar sėkmingai išlaiko socialinę taiką šalies viduje.
Tiek smurto aprašymų ir negatyvios informacijos tiesiog neįmanoma surasti kitose šalyse. Būta mėginimų tai paaiškinti spaudos bulvarėjimu ir visos žiniasklaidos komercializacija. Kad ir kaip būtų, šitas argumentas nėra iki galo įtikinantis. Sparčiai komercialėja daugelio šalių spauda ir televizija – ypač pastaroji.
Bet nei Anglijoje (kurios spauda ir televizija, kad ir paliesta sparčios, sunkiai sustabdomos komercializacijos, vis tik lieka neprilygstama), nei Beneliukso, nei Šiaurės šalyse nepamatysi tokios gausybės smurtinių scenų. Nė nekalbu apie tai, kad ten net ir bulvariniai leidiniai bodėtųsi tokia informacija, kokia „maitinami“ lietuviai.
Tad kuo paaiškinti, atvirai įvardijant reiškinį, šitą žiaurumo ir jėgos kulto protrūkį Lietuvoje? Ar jis yra perdėm komercinis ir paskatintas tiesiog kokybiškos žiniasklaidos negausumo bei realių alternatyvų nebuvimo, ar priežastys slypi kitur?
Ar esame atsilikę nuo Vakarų, ar, priešingai, laisvi nuo aukštosios kultūros ir todėl atsidūrę pačiame moderniosios barbarybės avangarde, toli pralenkę Vakarus, kuriuose turtingas civilizacinis paveldas dar kažkiek stabdo ir sulaiko šitą brutalumo ir vulgarumo pliūpsnį?
O gal mes esame tarp naujosios barbarybės, kuri yra dar tik pakeliui į Vakarus, pionierių – kapitalizmo be demokratijos (kol kas tai labiau Kinijos ir dabartinės Rusijos modelis, bet tikrai neatmestinas jo platesnis įsigalėjimas pasaulyje), laisvosios rinkos be asmens laisvės, ekonomikos diktato stiprėjimo ir jį lydinčio politinio mąstymo nykimo, galiausiai politikos virtimo masinės kultūros ir šou verslo dalimi, realią jėgą ir valdžią vis tvirčiau perimant ne piliečių renkamam, o galingiausių sluoksnių paskiriamam ir visuomenės nekontroliuojamam segmentui – stambiajai centrinei biurokratijai, verslo ir žiniasklaidos viršūnėms?
Net jei šiose niūriose mano prielaidose ir esama tiesos grūdo, vis tiek jos nepaaiškina mūsų stulbinančio gebėjimo savo pačių rankomis susikurti emocinį pragarą ir savo šalį vaizduoti taip, tarsi ji būtų ištikta katastrofos arba būtų tapusi pačia baisiausia vieta pasaulyje. Keista, kad šitą vidinį pragarą susikuria Lietuva, daugelio vakarų europiečių paprastai nusakoma kaip itin miela, jauki ir graži šalis.
Man yra tekę bendrauti su savo studentais iš Kosovo, Albanijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Serbijos – šalių, turėjusių ir tebeturinčių tokių patirčių, prieš kurias dejonės ir kalbos apie Lietuvos problemas man pačiam pradėdavo atrodyti mažų mažiausiai perdėtos ir net nepadorios, lyginant su iš tikrųjų slogios ir tragiškos dabarties šalimis.
Raktu šiai problemai išspręsti galėtų tapti paprasta detalė: mes nesusiejame (ir visiškai be reikalo) dviejų tarpusavyje susijusių ir net vienas kitą sąlygojančių dalykų – smurto ir brutalumo faktų aprašymo bei vaizdavimo perviršio mūsų žiniasklaidoje ir psichoanalitine prasme neabejotinai sadistinio bei mazochistinio politikos komentavimo, kuriame dominuoja siekis sumenkinti kitus ir save.
Mūsų brutali ir kitus arba save menkinanti kalba, t.y. visuomenės ir politikos komentavimas kaip lėtas savęs paneigimo ir sunaikinimo procesas, iš tikrųjų nieko bendra neturi su kritiškumu. Juk tikra ir gera kritika yra alternatyvų konstravimas ir minties arba veiksmo išmėginimas iš logikos arba jau egzistuojančio kitokio žinojimo bei mąstymo būdo pozicijų. Kalbinis ir mentalinis kanibalizmas ar vienas kito moralinis naikinimas reiškia tik viena – laisvos diskusijos atmetimą ir nužudymą jai dar net neprasidėjus. Sadistinė kalba paprastai siekia kontroliuoti, kankinti ir tuo užvaldyti savo aptarimo objektą, o mazochistinei kalbai būdingas toks savęs komentavimas, koks į galvą neateitų net tikram asmens ar jo šalies priešui.
Kaip yra pastebėjęs Erichas Frommas, tik neįsigilinusiems į šiuos dalykus gali atrodyti, kad sadizmas ir mazochizmas yra charakterio ar asmenybės struktūros tendencijos, priešingos viena kitai. Iš tikrųjų jos glaudžiai susijusios ir neretai susipina į sadomazochistinį mazgą būtent todėl, kad kyla iš to paties šaltinio – vienatvės, išmestumo iš pasaulio ir izoliacijos baimės. Kadangi laisvė paprastai silpnesnių žmonių suvokiama kaip stovėjimas nuogam ir bejėgiam prieš niūrų ir priešišką pasaulį, nuo to gelbėjamasi palaužiant svetimą arba savo paties asmenybę.
Kaip žinia, sadomazochistinių polinkių dominavimas socialiniame charakteryje socialinių teoretikų ir psichoanalitikų neretai apibūdinamas autoritarinės asmenybės sąvoka. Ši Theodoro Adorno ir Maxo Horkheimerio, o vėliau Ericho Frommo išplėtota sąvoka visų pirma apima savąjį „aš“ paneigiantį ir laisvės bei savarankiško mąstymo išsižadantį žmogų. Autoritarinė asmenybė ne tik sudievina ir suabsoliutina galią bei valdžią turinčiuosius, bet ir visą pasaulį skirto į tuos, kurie turi galią, ir tuos, kurie jos neturi. Gerumas arba blogumas yra tiesiogiai proporcingi galios kiekiui. Silpnas žmogus ar galios netekęs politikas yra žaibiškai nurašomas, o tada iškart metamasi prie to, iš kurio sklinda jėga ir kuris jau yra pakeliui į galios sferą.
Klasikinis autoritarinės asmenybės ir jos politinio mąstymo pavyzdys yra Rusija, kurioje patys liberaliausi ir provakarietiškiausi carai bei valdovai (Aleksandras II, Michailas Gorbačiovas, Borisas Jelcinas) tapdavo labiausiai nekenčiami ir niekinami kaip tik dėl to, kad jų laikais imperija susilpnėdavo ir netekdavo dalies savo teritorijų, galios bei įtakos pasaulyje. Ši politinė logika neabejotinai susieja Stalino ir Putino gerbėjus, nepaisant to, kad buvusį Sovietų Sąjungos karinės ir policinės mašinos sraigtelį Drezdene Putiną, tapusį grėsmingu Rusijos autokratu, nuo šekspyriško blogio genijaus Stalino kol kas dar skiria praraja.
Autoritarinei asmenybei gėris yra jėga ir valdžia, o jėga ir valdžia – gėris. Skirtumai šios asmenybės yra suvokiami ne kaip tikrovės dalis, neutralus ar pagaliau net gražus dalykas, o kaip skirtingas jėgos ir įtakos kiekis. Valdyti ir paklusti – o ypač svajoti apie kitų žmonių užvaldymą ir disponavimą jais arba besąlygišką atsidavimą ir paklusimą stipresniam – anaiptol nėra skirtingi dalykai.
Kas siekia laisvės ir savo žmogiškojo potencialo realizacijos, visada bodėsis ir vienu, ir kitu – tiek valdymu, tiek paklusimu. Tik jėgos santykius ir dominavimą kaip realybę atpažįstančiai autoritarinei asmenybei paklusimas ir žeminimasis yra būtinoji pakopa kelyje į valdžią. O po to jau veikia užburtas ratas – žeminęsis prieš kitus, o po to iškilęs visada žemins silpnesnius už save.
Tad eikime prie reikalo esmės. Frommas savo puikioje studijoje „Pabėgimas nuo laisvės“ yra pastebėjęs, kad „autoritarinei asmenybei itin patraukli ideologija, vaizduojanti prigimtį kaip galingą jėgą, kuriai dera paklusti, arba kalba, sadistiškai apibūdinanti politinius įvykius; tai skaitydamas arba girdėdamas toks žmogus patiria psichologinį pasitenkinimą“.
Ar ne čia sueina visi siūlo galai – tiek žavėjimasis Rolandu Paksu (tvarka ir teisingumas, žadama nekompromisinė kova ir kerštas priešams – negi kas nors juokaus fakelais ir ereliais?), tiek Viktoro Uspaskicho tapimas kontroversiška politikos žvaigžde (iš mazochistinio lietuvių savęs naikinimo ir niekinimo, leidžiančio Urdomos šaunuoliui atvirai žeminti mūsų šalį ir visuomenę)? Kaip ir kuo dar paaiškinti populiarumą ir net patekimą į herojų galeriją žmonių, kurie normalioje europietiškoje šalyje jau seniai būtų rašę memuarus apie genialius verslo planus arba „Mano kovos“ libdeminę versiją kalėjimo kameroje?
Štai toks ryšys ir sieja kriminalines kronikas, slaptą smurto bei žiaurumo garbinimą ir mūsų politikos klounus, kurie, regis, netrukus, valdys šią šalį. Tik negalvokite, kad aš tarp eilučių omeny turiu autoritarinį varganumą tų, kurie viso labo tik skaito ir žiūri smurto žiniasklaidą. Ne apie aukas kalba. Autoritarinė asmenybė visų pirma pati kuria tokią žiniasklaidą. Tai ir jos kerštas pasauliui, ir paklusimo bei valdžios dialektika, ir kitų bei savęs žeminimo džiaugsmas.
